14.

Kitą rytą prabudau kaip niekada geros nuotaikos. Vos išlipusi iš lovos pasileidau radiją. Grojo  linksma melodija, kažkas panašaus į sambos ritmą. Šokau ratais per visą kambarį ir lingavau klubais į taktą. Negalėjau suprasti savo neaiškaus laimės protrūkio, bet nusprendžiau geriau juo pasidžiaugti, o ne analizuoti.
Senelė išgirdusi muziką atėjo į mano kambarį ir nusišypsojusi tarė:
- Kažkas šiandien geros nuotaikos.
- O taip! – Sušukau. – Kas pusryčiams?
- Na, pusryčiams Tavęs laukia vaikinas. – šelmiškai nusišypsojo.
- Ką? – susidomėjau.
- Taip taip, Tomas jau laukia Tavęs lauke.
- Bet ką jis čia daro. Nejaugi verti jį dirbti ir savaitgaliais? – Nustebau.
- Žinoma, kad ne. Tai gal kviesti jį pusryčių pas mus? Kepu blynus.
- Žinoma kviesk. Tik  neleisk jo čia, kol aš atrodau, kaip Lokneso pabaisa. – Nusijuokiau.
Senelė uždarė duris, o aš puoliau rengtis. Turbūt tai buvo greičiausias mano susiruošimas per visą gyvenimą. Skubiais mostais pasišukavau šiek tiek susivėlusius plaukus ir nulėkiau į virtuvę.
Kai aš įėjau, virtuvėje senelė su Tomu aptarinėjo kažkokius ūkio darbus. Abu pašnekovai sužiuro į mane. Galvojau, ką turėčiau daryti. Juk pulti Tomui į glėbį būtų kažkaip keista, dėl vieno bučinio žmonės netampa tokie artimi. Tiesą sakant siaubingai norėjau tai padaryti, bet džiaugiuosi, kad nors kiek nusprendė padirbėti neuronai ir nešokau ant Tomo. Susitramdžiusi ir kukliai šypsodamasi atsisėdau ant senos pušinės kėdės. Tuščia lėkštė greitai buvo pripildyta blynais ir uogiene. Senelė su Tomu vis dar kalbėjosi apie darbus ir ūkį, bet nelabai klausiausi, ką jie kalba. Tik žiūrėjau į Tomą ir bandžiau suprasti, ką jis dabar galvoja. Na taip, jis turėtų ir galvot apie tai, ką kalba. Bet aš maniau, kad negali tiesiog sėdėti čia, šalia manęs, senelės namuose, matyti, kokia aš sutrikusi ir nieko kito negalvoti.
Kaip Senelė nuėjo prie viryklės išimti iš keptuvės blynų, Tomas greitai atsisuko ir švelniai, greitai pabučiavo. Taip lyg nieko nebūtų nutikę. Atsisukusi senelė būtų nieko nesupratusi, jei ne mano dar labiau išraudę žandai, plati šypsena ir į lėkštę nuleistos akys. Iš jos žvilgsnio galima suprasti, kad ji jau nutuokė, kas vyksta, bet nieko nesakė tik šelmiškai šypsojosi ir siūlė dar blynų.
Kai pavalgėme Tomas padėjo senelei surinkti lėkštes ir sutvarkyti stalą. Nustebau, nes niekad nesu mačiusi, kaip vaikinas svetimuose namuose elgiasi taip paslaugiai. Aš pati ne visada esu tokia paslaugi. Net ir tada sėdėjau ir žiūrėjau, kaip dviese stalą tvarko man brangūs žmonės. Neverta manęs teisti, jei būčiau į rankas paėmusi nors vieną lėkštę, ji, greičiausiai, atsidurtų ant grindų, nes jaučiausi labai sumišusi. Nesitikėjau, kad rytas būtent kaip prasidės. Na, bet pastaruoju metu mane aplanko tiek daug netikėtumų.