Labų dzienų jūs, mano kvietkeliai. Nūnai pabudau kap ir kožnų rytų...Sveikai. Pasraiviau, kojas in viršų užvertus palaikiau (tep, sako, graiciau pasiutį kraujai išsivaikščioja), kacinų iš pašonės an padlago nutrankiau. Žalcys tep ir taikos pas mani laškon...Mano susietka Karusia man ir sako: „Petraliu, kap tu dziedų kokį susieškosi, jei su kacinu miegci?“ Aš cik šypc, šypc...O paci ir mislinu: „ Kad tu žinoootaiii...“(Bet cenainas cik mažas nukrypimas šonan, kap darties priimta sakyc.Vibočykit.)Tai va...Išlipu aš iš laškos, insistoju kaliošuosna, susieškau vatupkaitį, ( dar šalta. Per anksci su vienais kalsonais lakioc. Apacinės dalies zapalenijos bijaus...) ir dui in būdelį. Sėdziu, kap svieto motera , nūždų atlikinėju ir mislinu (Aš jau tokiaaaa.. Minutos be darbo netrivoju išbūc)...“ Raikia kuoj nor užsiimc. Kitap, kap sako mano mergaucinės duktės vaikas: „Bus tau, bobute, chana“.Dargi  visi vis verslo planus lipdo ir ES pinigus abiem rieškuciom žeria, o aš durnelka net pašalpos jokios susveikc nemoku..Ir tokis mani žėlius suėmė...
Parlakiu iš būdelės, paslaidziu radijušų ir girdzu, kad, jei su vyriškiu nesusvinčiavosi ir rozu negyvensi, tai galiu cikėcis pašalpos, o jei susvinčevosi ar ir be vinčo, bet rozu su savo sūženu gyvensi, tai macysi pašalpų, kap ausis...
Tokis dzaugsmas apėmė: „Va, mislinu, Karusia, va tau...Dar pernai persergėjau,- neprijimk tu pas savi to tarbaklynio Nikodimos su visam, gali būc negerai...Nepaklausė. Dar norės pašalpos, ir kų?...Papterk katį, kur suskretį...O man visi langai, ne cik durys, atverci geresnian rytojun“
Man razumo neišsuksi...Nepasrašiau Anupru ir va...Gal ir būtau pasrašius, bet vis tas mūs aniuolėlis, mano mergaucinės duktės vaikas. Sako: „Cik nepasrašyk, bobu, Anupru“.
Iš rozo nucirpau visa...Mislinu, gal Anupras ruošias pas mani pinigų prašyc, bet vėlgi...Ar aš durna savo užprociavotus pinigus dalyc. Tegul Anė jam savus kaišioja. Žinau, kap netrivoja Anuprų savo pirkion turėc...Liko cik vienas dar palaidnas ženykas mūs sodziun. Bet vaikas in tų mano išgūscį cik juokcis pradėj:  „Nu tu ir duodzi, bobu. Pasrašyc- raiškia - nesižanyc“. Gerai, kad vaiko paklausiau. (Ale ir razumni šito čėso vaikai. Dar cik treca dešimcis aina, o šitep dalikotniai viskų išklumočina. Mes, dzie, durnesni tokių metų buvom..) Tai va. Vaiko paklausiau ir dar liuosa kap Petrikos kalė. Aisiu daryc verslo planų pas seniūnų...
Karusia, kap sužinojo apie mano planų, net pajuodo iš zlascies. Kap adarė būrnų, pradėj mani gūzdzyc, kad atais seniūnijos moteros pas mani ravizijos daryc- cikris, ar negyvenu su kuoj- ir ras Anuprų sėdzincy.( Ir iš kur suuodė šita gyvatė, kad aš su Anupru---nu pacys žinot...Šiciek čėso cylėjo...). Norėjau aš jai atgaliu ranku godniai per būrnų brūkšterc, bet čėsu atsiminiau, kad per tevalizerį tokis godnas bernaicis, ylgu šaliku kaklukų apsivyniojis pasakojo, kad negalima gadzyc ymyžo. ( Oi, kap paciko man ir tas žodzis ir bernaicis... Kad jūs žinotūt. Būtau jaunesnė, myrktertau, bet darties, kap pamislinu, argi aš kokia lachmitkė, kad vaikam mirksėtau...Bet iš kitos pusės pažūrėjus, o kolgi ne...Aš savi žinau... Užtekt bet kuriam rozų myrkterc ir seksuvalumas garantuota...)Bet grįžkim prieg Karusios. Nedaviau aš jai per būrnų, cik trijų pirštų kombinacijų po nosiu kyšterėjau: „ O tegu tikrina.“
Negraitai dar Anupras pas mani bus. Anūnakc per langų mano trobon lįsdamas du ziebrus suslaužė. Dar guli savo trobon palosna suvyniotas ir bėdavoja. Anė jį visokiais prinaskais šaria, o aš kvatojuos sau mintysa: „Šark, šark, o išsveikis vis ciek kasnakc pas mani per langų kopinės“... Ir bus tep, kap ir turi būc. Ir Anupras, ir pašalpa- mano.  O jūs pavydelnykės grieškit dancimi iš pavydo.
Pasisukiau an kaliošo kulnelio, ir užgiedojau: „..O tu pašvilpauki, bernioke“, švysterėjau kasų, prauda, dar nešukuotų nūnai, bet vis ciek, per pecį....VA, JUMIEM VISIEM..JEI ŽODZŲ MAŽA, GALIU IR ANDAROKŲ PASKĖLUS PAPLOC...
Geras, oi, geras tas radijušas. Visko pribaladoja...Cik mokėk klausyc ir kytras būc. Šais čėsais neprapūlsi...

2012-04-13