Ant rasotos žolės - dvi spalvotos vaivorykštės juostos,
Atspindys šios dienos – ant rasotos švelnutės žolės,
Atgaiva vien akims ir širdims, kad ir vėlei paguostų,
Kai pavargę sustos pailsėt po medžiu pakelės.

Vakarykštė diena – tai tik tolimos mintys neramios,
Prie koplytstulpio rymo ir žvelgia į tolį tyla.
Tolumoj, laukuose – vienas užmirštas ilgesio namas
Žvelgs langų akimis ten, kur nieko seniausiai nėra.

O dangus taip aukštai... Suka ratą ten vienišas paukštis,
Niekur neskuba jis. Lizdas tuščias. Jo niekas nelaukia.