Net vabalas pats sau atrodyti nenori menkas,
Tad melskis, vaike, kad mokinimo diena
Neapsvaigintų dydžių nesuvokiančios galvos -
Nepasiklyski tvirtindamas, kur yra per daug, kur - trūksta.
Kas duotų paragaut gumbų, jei viskas būtų aišku?
Daugiausiai tenka plėštis pro ataviras duris,
O belstis atidaužant krumplius renkiesi akliniausias sienas.
Kodėl? O kad žinočiau! Juk mano tiesos sensta su manim,
Jų raumenys suglemba, lieka tik nuodingos liaukos.
Laimingas būsi, jei į tūkstantį \"kodėl?\"
Ateinantys atsakymai neišbadys akių
Ir neišplėš ritmingų tvinksnių iš karštos širdies.
Tragedija prasideda, kada raudona gimdo baltą,
Kada Likimo deivė nesumezgus siūlų
Istoriją palieka palaidais galais.
Ne tas, ne tai, ne ten.
Senatvę kartina į ją sukritę neiginiai,
Vėl tenka plėštis pro ataviras duris,
O belstis - akliniausion sienon.
Ko skamba varpas? Pamokos jau baigtos...
Tu, greitakoji, neaplenk manęs,
Nes akys išverktos palieka sielą aklą.
Gedėjimui nereikia laiko orientyrų -
Anei Kalėdų, nei Velykų.