7
              Ir mes, apie kylančią laimę
               mąstyti įpratę, patirtume
               jaudulį, net sukrėtimą,
               kad laimė štai krinta.
               R. M. Rilkė „Duino elegijos“

Ilgesiui gimęs, pabėgti negalėsiu
Nuo pakelės grumsto ar pienės likimo.
Krimsiu kartųjį liūdesį tarsi saldėsį,
Staiga aš atodūsiu tapsiu užkimęs.

Pavydžiu tau, pakelės smilga laiboji,
Nuolankios tylos prieš žvangantį dalgį,
Vėtrai lenkiesi lig žemės, bet stovi,
Tyloje skambančiu šerkšnu sužvarbus.

Neteikia vilties laukuos skambantis šerkšnas.
Ilgiuosi vasarvidžio dar nepaskirto.
Sausledyje įšalęs dangus bevertis,
Taip ir nesulaukęs išganingojo virsmo.

Grįžtu į tylą, užgesinęs aitrųjį geismą,
Tamsos prarajoj be pėdsako išnykti:
Be pažado, be apmaudo ir teismo,
Išsprendęs čia sunkią buvimo lygtį.

*
Kai kelsis manimi nesutepta, skaisti
Vasarvidžio akimirkos žaltvykslė:
Grimztančio į nežinią nesugrąžint,
Gimusio amžiams išsaugot nepavyksta.

*
Steigties ir nyksmo darni kaita.
Vien ilgesys gilus ištvinęs.
Pilka pakelė tyli, balta —
Gal tai prisikėlimo rytas.