Pro nakties širmą pabiro žvaigždės,
Ir žemė raudoniu padvelkė.
Ant suolo sėdėjo senelis,
Be palto, šakelėm paremto.

Jis jautės vienas, ne vienišas,
Gamtos šilumos apglėbtas.
Vis tikėjo į gyvenimo pasakas,
Kurias vėjas ant lapų rimavo.

Sekundės kaip smėlis byrėjo
Pro didingas senolio akis.
Ir iliuzijos sienos drebėjo,
Kaip drebėjo ir jojo širdis.

Neatlaikė, išėjo į rojų,
Per balas šokinėdamas.
Ten rymojo senas senolis
Su ramentu, gyvenimo pėdsaku.