Žiema vasary dūkus, par pūgas snēgų pašaliuos prigrūdus, kōvā mėnasiui stojus, pailsus aglynan inlindā ir prisnūdā. Nepajutā ana, kaip vėjas pētys, tykiai pauliojis virš laukų baltų, sumīndē jos pũkines duknas ir upeliōkus vel kriogšt‘ in pakalnas palaidē.
                Vēversė`lis pargrįžis iš kraštų tālimų, pakīli`s virš arīmų margų, pragydā linksmai:
            Čir vir vyras,
            Aš tīkras vyras.
            Vos tik parskridau,
            Tuoj žiemų išvijau.
    Zylutēs mažutēs, žēmos šalčius iškintī visus, ažkĩmī tik čirškia linksmai, ažgirdī taip giedunt paikai.
   -Tai mēs čia gailiai čirškėdamās žiemų ažmīgdiam, ale kas bus, kai ana aglyni atsbus.
                    Ilgai laukt‘ neraikėjā, - nubudus žiema klausā, kas teip durnai apia jų šneka. Pašaukus vėjų žiemį, sava piktų padiajėjų, prisākiā un laukų vėl privaryt‘ snēgų, ā tų paukščiōkų, kuoduotų padaužiōkų, atvaryt‘ aglynan, kaip išgyvint‘ par žiem` lai iš zylučių pasmākina.
    Vēversiokas nabagas pria aglālās prisglaudis tik čirkiā liūdnai, myslijā - jau galas visai. Ale zylutēs mažutēs su žundukais baltais, apstojį narsuolį sušildē pulku, ir valgyt‘ jam dāvē iš savų atsargų. Žiema dā dūkā savaites maž dvi, pūtē pusnis ir drābstē ladus, vēversiā ieškojā, nubaust‘ jį nārė`jā, kad ānas toks drābnas kariaut‘ su ju nori.
                     Žmonēs nusmīnī, vēversė`lį vis mini ir paskutines pūgas, žēmos sugrįžtuves, vēversiā pusnimis vadina.
     Ale čėsui atājus,saulutei pakilus, vēversiukas atšīlā, pakīli`s virš laukų baltų, ažgiadōjā gēsmēl`į sāvā, tarytum iš rāštā sānā:
                      Čir vir vyru,
                Vykim žiemų.
                     Stokim visi,
                Ana gi nebaisi.
  Kad supykā žiema, kad psipūtē ana, nedatūrė`jus pykčiā, sprōgā negyva ir pavasariā upialiais nukriokē un marias. Vėjas pīktas žēmys pabėgā nakčia, aba brolis pētys bũvā vėlek jau čia.

P.S. Brāliukai paukščiukai iš kraštų tālimų, sugrįžkit tēviškėlān ir žiemų išvarykit iš mūsų širdžių.