Nežinia, kokių veiksmų ėmėsi Ada, bet vis dėlto šio to pasiekė. Rudeniop atėjo iš nuovados viršininko įsakymas su pranešimu, kad Vacys perkeliamas dirbti į kitą vietą. Taip pat į provincijos miestelį, tik kažkur Žemaitijoje. Jis nė neįtarė, kad čia pasidarbavo Ada. Gavęs paskyrimą ir atvažiavęs čia, žinojo, kad ne amžinai čia gyvens, bet kad taip greitai jį iškels, nesitikėjo. Praėjo vos dveji metai, kai jis čia atvažiavo, o štai ir vėl į naują vietą. Nieko nepadarysi, prieš vėją nepapūsi. Teks išvažiuoti, o gaila. Miestelis ramus, gyvent buvo gera. Jokio triukšmo, jokių vagysčių. Kas be ko, atlaidų proga teko tramdyt mušeikas, įsikišt ir į keletą šeimyninių konfliktų, bet ką ten, palyginus su tuo, kad visus ištisus mėnesius ramu. Niekas nekvaršina galvos, susipažino su žmonėmis, įsigijo draugų. Kaip pavyzdžiui Klimas ir jo tokia miela žmonelė...
Paskutiniu metu jie lyg ir susidraugavo, o dabar jau teks viską palikti. O iš dalies gal ir gerai. Kuo toliau, tuo giliau jis klimpsta į šį romaną ir gal kaip tik laikas viską nutraukti, kol dar visai nepametė galvos.
Vacys dar turi laiko ir, pasitaręs su Ada, nutarė suruošti savo išleistuves. Ada patenkinta, su viskuo sutinka. Ji jau važinėja į miestą, apsiperka ir ruošiasi išleistuvėms. Klimo tėvas pažadėjo Vacio išleistuvėms padaryti alaus. Kad jau švęsti, tai jau švęsti. Tegul ne kelias dienas, kad ir vieną vakarą, bet kad jis būtų įspūdingas.
Sekmadienį po pamaldų ir susirinko svečiai. Pasiliko ir Klimo tėvai, atvažiavę į bažnyčią. Mokytojas, viršaitis su žmonom atvažiavo truputį vėliau, o su jais ir pieno perdirbimo bendrovės pirmininkas. Iš klebonijos atėjo tik vikaras.
Stalas padengtas gražiai, miesčioniškai. Čia jau ponia Ada pasistengė. Serviruotas porceliano ir krištolo indais, pristatyta įvairių gėrimų, įmantrių valgių, saldumynų ir daug gėlių vazų. Tegu visi pamato, kiek jie visko turi ir kaip apie viską išmano. Tai ne koks kaimo stalas – kalnai mėsos ir uzbonai alaus.
Klimas už stalo su Dangute ir Vaciui nėra kaip prie jos prisiartinti. Bet nieko. Visas vakaras dar prieš akis ir jis sulauks progos, kaip su ja atsisveikinti.
Svečių garbei Vaclovas – su uniforma. Žino, kad uniforma jį puošia. Pats nesėda už stalo, nori pasirodyti esantis puikus šeimininkas, rūpinasi svečiais, pripildydamas taures vyno ar bokalus alaus.
Svečiai netruko įsismaginti. Prasidėjo tostai, šlovinantys šeimininkus, pasipylė linkėjimai laimės ir sėkmės naujoje darbo vietoje. Garsiai buvo išvardyti Vaclovo padaryti geri darbai.
Pasėdėjęs keletą valandų, dar prieš vidurnaktį atsisveikino vikaras ir netrukus išvažiavo į kaimą Klimo tėvukai. Pasklido pirmos dainos, užgrojo patefonas. Kas norėjo šoko, kas norėjo dainavo, o dauguma sėdėjo už stalo, toliau užkandžiavo, gurkšnodami vyną bei alų.
Auštant Vacys pagaliau nutaikė progą prisiartinti prie Dangutės. Klimas su vyrais išėjo parūkyti, o Danguolė atsigaivinusi atėjo iš lauko ir atsisėdo prie stalo ant pirmos pasitaikiusios kėdės. Kitą kėdę prisitraukęs arčiau, tučtuojau atsisėdo prie jos ir Vacys.
– Na, kaip jaučiasi mūsų viešnia? – paklausė jis pečiu beveik liesdamas jos petį. – Ar nenuobodžiaujate?
Danguolė pasitraukė truputį toliau.
– Ačiū. Pas jus visada smagu, – padėkojo ji. – Kada išvažiuojate?
– Nesinori apie tai nė kalbėti, – pritildė jis balsą. – Jūs visi čia liekate, o aš turiu išvažiuoti. Kokia neteisybė, – apsižvalgęs Vacys norėjo paimti Danguolės ranką, bet ji ryžtingai atitraukė ir pakilo nuo kėdės.
– Einu pažiūrėt, kur tie vyrai taip ilgai užsibuvo, – pasuko ji link durų, bet, atsekęs paskui Danguolę, koridoriuje Vacys pastojo jai kelią.
– Ponas Vaclovai, ką jūs darote? Pasitraukit, – gynėsi ji, bet jis, apglėbęs Danguolę per liemenį, stipriai spausdamas prie savęs, ėmė šnopuodamas bučiuoti ir neleido ištart nė žodžio.
Taip juos ir pamatė Klimas, pirmas iš lauko įėjęs pro duris į koridorių.
Vaikinas buvo priblokštas ir jam užvirė kraujas. Persiutęs jis žengė žingsnį arčiau jų. Viena ranka stvėrė Vacį už krūtinės – tik subarškėjo visos munduro sagos. Kita ranka kirto tokį smūgį jam į veidą, kad šis krisdamas atsitrenkė į kambario duris. Durys plačiai atsivėrė ir jis aukštielnikas įvirto, tiesiog įčiuožė į tą kambarį, kuriame linksminosi svečiai.
Visi nuščiuvo.
Vacys staiga pašoko ant kojų. Iš tos gėdos jis net nejuto skausmo. Jis – policininkas su visa uniforma voliojasi ant grindų visų svečių ir Danguolės akivaizdoje. Kas gali būti baisiau? Tokio pažeminimo jis niekada nebuvo patyręs. Paniekinta uniforma, išteptas munduras, įžeista garbė ir orumas, užsimota prieš įstatymo sergėtoją, pademonstruotas policijos bejėgiškumas. Vacys sekundę dvejojo, paskui puolė prie bufeto ir išsitraukė ginklą.
– Vaclovai, atsipeikėk! – pripuolė spiegdama Ada, bet kaip tik tuo metu driokstelėjo vienas paskui kitą du šūviai.
Klimas iš karto krito ant nugaros, paskui, tampomas priešmirtinio mėšlungio, parvirto kniūbsčias. Iš burnos ir nosies pasipylė kraujas ir, dar suvirpėjęs visu kūnu, amžinai nurimo.
Dangutė parpuolė ant kelių ir ėmė bučiuot jo kruviną veidą, šaukdama:
– Viešpatie! Viešpatie! – ir pati be sąmonės sukniubo prie gulinčio Klimo.

Kai vežė Klimą laidot, ant baigiamo statyti namo gegnių aukštai iškeltas, stiproko vėjo pučiamas siūbavo ąžuolo lapų pabaigtuvių vainikas.