Aš ilgai slėpiausi po lapu,
Nedrįsau praskleisti, pasirodyt.
Siela šaukė, kvietė:
„Kur gi tu?
Eikš, kalbėki savo gyvą žodį“.

Vis tūnojau tyliai po lapu,
Dar savęs giliau nebepažinus,
Ir stebėjausi gyvenimu keistu,
Kuriame mes nepažįstame kaimynų.

Bet staiga išdykėlis šiaurys
Mano prieglobstį
pagavo ir paspruko.
Aš iš nuostabos išplėtusi akis
Atvira likau ligi kauliukų.

Atvira.
Keistai – iš pat gelmės –
Iš vidaus žvelgiu į šį pasaulį.
Ir tikiu, kad siela suskambės
Mūs, kasdien keliaujančių su Saule.

Rinksiu spindulius
žvaigždėtus iš nakties,
Kad tave sutikus apiberčiau.
Dabarty, tarp praeities ir ateities,
Aš tariu Kūrėjui – ačiū, ačiū, ačiū.

Kad esu ir aš, ir tu esi,
Kad pasaulis gyvas ir spalvingas,
Kad šiam nuostabiai keistam
ir nenuspėjamam kely
Mes išmokstam būt tiesiog dėkingi,

Reikalingi, rūpestingi, išlaukti
Ir juokingi netgi patys sau.
Išmintingi ir šiek tiek savaip keisti.
Aš pasaulį visą tavyje matau.