Gal buvo taip, o gal nebuvo —
Kas beatmins senus laikus.
Karžygiai tie seniai gal žuvo —
Juos žemė paslėpė nuo mūs.

Ir paslėpė ne vien tik drąsa,
Ne vien tik priesaiką — kovot!
Kovot už bočių šventą kraštą,
Kad jo netektų apraudot.

Juk krito vyrai, krito sūnūs,
Pulkai negrįžo į namus.
Gedėjo senos žalios girios,
Gedėjo Nemunas tamsus.

Nuslinko šimtmečiai neramūs –
Išaugo vėlei ąžuolai.
Ir tik lakšte raudono vario
Vis dega ugnimi veidai.

Ar vien tik ten? O mūsų širdys
Ar taip galėtų suliepsnot?
Ar jau tos priesaikos negirdi —
Už žemę Lietuvos kovot!

Kovot už kalbą, savo tautą,
Jos papročius, tėvų kapus.
Usnis ir dilgėles išrauti,
Tiktai svečiams atkelt vartus.

Nežvanga plienas kardo kirčiais,
Gaisrai nešviečia naktimis.
Tušti vien barniai ir kivirčai
Apkrito žemę rūdimis.

Varis dar gali suspindėti,
Jis laiko dulkėms atsparus,
Tik dabartim kaip patikėti,
Ar karžygiai dar atsibus?

...........................................

Gal buvo taip, o gal nebuvo —
Kas beatmins senus laikus.
Galbūt dar viskas nepražuvo,
Prireikus kals naujus kardus.