Man trošku viename kambary
Su kasdien svetimėjančiu asmeniu.
Juk galėtume būti geri,
Bet apspjaunam, įkandam, apdraskome.
Kaip du mažvaikiai smėlio dėžėj
Ieškom pergalę lemiančios smilties,
Kaip ant liepto du aršūs ožiai -
Į skutus kito kailį papilti!
Juk senatvė ir taip nemiela,
Koks gi tikslas labiau ją apkartinti?
Auga nuoskaudų mūsų byla.
Tai, ką darome, viskas įtartina.
Aš kariauti labai pavargau,
Bet sulaukti paliaubų nesitikiu,
Nes iš ryto tu man, o aš tau
Vėl matuosime būsimas įkapes.
Išsiskirkim. Išeikim kas sau.
Juk nebūtina kojom į priekį?
Jei gyvenimas lūžęs pusiau,
Smauk nesaugęs - ne tau suturėti.
Krinta dienos abiems pro pirštus
Lyg be nuovokos pilstomos smiltys.
Viename kambary mums trošku.
Kaip gi priešą pakęsti? Pamilti?
Tuščias užmojis. Pyksta širdis
Nuo minties šitos, vaizdo ir kvapo.
Sieloj nuoskauda slūgso karti.
Regis, kariamas šuo apsiprato?
Tai instinktas turėti namus
Anei vieno išeit nepaleidžia.
Nė neklausk, kas pirmasis uždus?
Tas, kas siunta, nes meilės dar geidžia.
Silpnas tas, kas sūpuoja glėby
Tartum kūdikį mirusius lūkesčius.
Na ir kas, kad degu ar degi?
Mes greta, kad viens kitą užpūstume.