Negreitai dar grįžo iš ligoninės tėvas. Nespėjo užgyti žaizdos, kai būklė komplikavosi plaučių uždegimu. Išgulėjo visą mėnesį, kol pasveiko tiek, kad buvo galima parsivežti į namus. Dar praėjo gerokai laiko, kol atgavo jėgas. Iš visų ligų išsikapstęs ir pagaliau atsigavęs, buvo dėkingas sūnui, kad laiku juo pasirūpino. Pasitaręs su žmona, nusprendė suruošt susitaikymo šventę. Nutarė padaryt didelį balių, sukviest visą garbingą savo giminę, Klimą su visa šeimyna ir uošviais, o už tuos gimines, kurių nebėra gyvų, – paaukot mišias ir taip juos paminėt bažnyčioje.
Reikėjo paskubėt, kad, kol dar šilta, būtų galima dalį svečių apnakvinti ant šieno. Nors namas didelis, bet žmonių bus daug ir nei namuose, nei klėtyje visi netilps. Čia bus paklota tik vyresniems, o jaunimas galės miegot ir ant šieno. Kiek čia tos vasaros nakties...
Šeštadienį – mišios. Iš visų pusių suplūdo giminės pasimelsti už mirusiuosius, o išeinant iš bažnyčios, išsirikiavo eilė „padvadų“ kaip per vestuves ir patraukė į kaimą, kur jau laukė gėrybėm nukrauti stalai ir putojo ąsočiuose alus.
Klimas, atvažiavęs dviračiu pas tėvus, pasikinkė į bričką Baltakartį ir, grįžęs į miestelį po mišių, susisodinęs Dangutę su dukrele ir uošviais, atvežė į kaimą. Policininką ir jo žmoną atsivežti teko atskirai. Juos Klimas pakvietė nuo savęs. Šiaip ar taip jis padarė didelę paslaugą – nušovė bulių, sužeidusį tėvą.
Dangutę tėvas ir motina sutiko su duona ir druska. Pasibučiavo su anūkėle su uošviais, pasodino juos pačioj garbingiausioj vietoj, prie klebono ir viršaičio. Čia buvo pasodintas ir policininkas su žmona.
Klimas mažai sėdėjo už stalo. Pavalgęs ir atsigėręs alaus, ėjo į rūsį, kur buvo bačkos su alumi. Tėvas leisti alų dar nedrįso, bijojo, kad silpnos rankos gali neišlaikyti volės. Šį itin svarbų darbą patikėjo sūnui.
Moterys ir vyrai stebėjo Dangutę. Visi žinojo, kad ji čia pirmą kartą, žinojo judviejų su Klimu meilės istoriją ir visiems buvo įdomu pamatyti tą moterį, dėl kurios prieš kelerius metus Klimas paliko savo namus.
Dangutė jau nebe ta kaip anksčiau – laibutė mergaitė. Ji jau papilnėjusi, apvali poniutė su gelsvo muslino suknele, kuri labai tiko prie jos juodų plaukų ir rausvo žydinčio veido. Ji atrodė labai gražiai. Visi buvo sužavėti, o jau policininkas Vacys atvirai skyrė jai ypatingą dėmesį. Stengėsi vis būti greta, patarnavo prie stalo, kvietė šokti ir po kiekvieno šokio bučiavo rankas.
Dangutei buvo nepatogu prieš Adą, prieš Klimą, ir ji stengėsi šalintis įkyraus gerbėjo. Tai prie dukters Rūtelės pasitraukia nuo stalo ilgesniam laikui, tai prie anytos prisėda pasišnekučiuoti, bet, kai tik ji lieka viena, Vacys vėl prie jos.
Tris dienas skambėjo dainos, muzika, ko tuose namuose dar niekada nėra buvę. Alus skanus, stiprus, sveikas. Niekam neskauda galvos ryte atsikėlus. O svečiai, kiek migę, kiek nemigę, ir vėl už stalo – valgo, geria ir dainuoja.
Klimas per visas dienas reiškėsi daugiau kaip šeimininkas, negu kaip svečias. Jis žiūri tvarkos, kad svečiams nieko netrūktų, vakare apeina tvartus su gyvuliais, abu su bernu atneša šieno svečių arkliams, pagirdo.
Kai Klimo nėra, policininkas visai drąsus prie Dangutės. Jis ir vėl už stalo prie jos. Po stalu nutveria jos ranką ir stipriai spaudžia. Dangutei tiesiog nėra kur dingti. Aplinkui sėdi svečiai ir, norint išeiti, reikia visus išjudinti, kad atsikeltų ir praleistų iš užstalės. Ji bando ištraukti ranką iš jo saujos, tačiau nepajėgia išsilaisvinti iš šių gniaužtų. Traukti per jėgą, susistumdyti – nepatogu, juk aplink žmonės, gali kas atkreipti dėmesį, todėl ji suglumusi palieka taip kaip yra, o policininkas Vacys priima tai už pritarimą.
Dangutė tiesiog pavargo nuo jo. Vos praretėjo užstalėje žmonių, ji spruko ir per visą paskutinį vakarą neprisileido jo nė artyn. Tačiau Vacys sekiojo ir, nutaikęs jam patogų momentą, pabučiavo, ištarė, kad myli ir pagaliau pats pasitraukė.
Dangutė buvo išsigandusi ir nesava: ar tik kas nors nepamatė? Ir ką jis sau leidžia? Kaip jis drįsta? To dar betrūko, kad Klimo tėvai pamatytų. Ką apie ją pagalvotų, pirmą kartą įsileidę į savo namus?
Laimė, tas Vacio išsišokimas nebuvo niekieno pastebėtas. Garbė Dievui, viskas ramu.
Svečiai jau skirstosi. Kieme likę tik keli vežimai. Klimas ruošia bričkutę savo šeimai, o policininką su žmona važiuodamas pro šalį parveš viršaitis.
Paskutiniai svečiai išvažiavo, sodyba nutilo, liko tik savi. Visi dar ilgokai pasėdėjo už stalo, pasišnekėjo, pasitarė. Motina neatsidžiaugia anūkėle. Ji Rūtelės nepaleidžia nuo kelių, glaudžia prie krūtinės, glosto galvelę, bučiuoja. Į suknytės kišenėlę prikrovė saldainių, o sūnui ir marčiai – vaišių nuo stalo.
– Kad tik ko nors reikės, visada atvažiuosiu padėti, – atsisveikindamas Klimas pasakė tėvui, – tik praneškit. Dabar jau dažniau susitiksim.
Ir paskutiniai svečiai bričkute išriedėjo iš sodybos.