Nusipurtęs nuo plikos galvos išpurtusį sniegą,
Pavasaris su pilka sermėga gainioja miegą.
Šalna vis krapšto nuo šakų pumpurų šašus,
O lietus mėto į Žemę bučinius ir lašus.

Kas duris pavasariui atidarys?
Ar geriau likti už lygiadienio borto?
Šlapdriba dar į purvą visus murkdo
Ir juokiasi iš mūsų apdarų ir skurdo.

Atsitvėręs nuo Lietuvos knygų siena
Per langą žiūriu in dausas visą dieną.
Praeiviams nuoširdžiai linkiu dzingu lingu.
Nors taip ant širdies ilgu ilgu –
Vien lingavimas pirmyn atgal žolių ir smilgų...

Nesirinko giesmė savo giesmininko,
Nesirinko sena žolė drąsaus gaisrininko,
Tik viskas taip greitai dingo –
Pavasario gaisras žiemą išvijo, sudegino turtą:
Nuo kortų absurdo iki Lurdo pasveikimo stebuklingo,
Nuo vyskupo skūpaus palaiminimo
Po Sumos per erotiško balso radiją,
Iki pagoniško Jorės blankaus atminimo.
Ir nėra čia jokių burtų – nei faraonų, nei Montesumos.
Nėra... nėra... nėra...

Lingu lingu – šitiek ženklų aplinkui prasmingų –
Sugrįžęs varnėnas griežia ant manęs tra lia lia,  
Su paskutiniu sniegu iš gėdos prasmengu
Pavasariop. Ech, kokia griežta gamtos valia.
Lygiadienis. Saulė aukštyn op op – liūdėti nevalia.
Nevalia... nevalia... nevalia...

Ėjau pro šalį ir pamačiau baloje save:
Tai jau tikrai... Ar iš balos tas gražumas mano prigimimo...