Sugniuždyta undinė pavirto pakrantėj į akmenį
Nelaiminga Veronika skendo meldų šnaresy
Be Tavęs aš tampu jom kiekvieną beprasmę pavakarę
Kai žaidžiu apgaulingai tikroviškai su savimi

Juk ne gralio taurėj tas truputis kantrybės gėrimo
Ir ne mano eilė nutapyti paveikslus ramius
Vėl nuo šauksmo begarsio visai mano akys prikimo
Kai iliuzija greitai nuvylė nebesančius mus

Tu tenai už ribos-akmeninių skulptūrų alėjoj
Aš degu beprotystės ugny su nežemiška kvailio mina
Gal Tave nors trumpam veidą vienas skiemuo palytėjo
Bet išties suviliojo ne mano beribė aistra