Kitą rytą Klimas atidarė parduotuvę daug vėliau negu paprastai. Aptarnavęs kelis pirkėjus, jis snūduriavo už prekystalio, kai į parduotuvę įpuolė uždusęs bernas iš tėvų vienkiemio ir išrėkė:
– Jūsų tėvą subadė bulius! Šeimininkė nežino, ką daryt! Atsiuntė mane jus pašaukti!
Klimui išlakstė visi miegai:
– Ar dar gyvas? O daktaras ar buvo?
– Atrodo gyvas, bet visas kraujuose paplūdęs. Veidas net juodas, – vis dar dusdamas šaukė bernas.
Trumpai paaiškinęs namiškiams, kas įvyko, uošvį palikęs už prekystalio, Klimas sėdo ant dviračio ir išvažiavo į kaimą.
Kai atvažiavo, nušoko nuo dviračio, tekinas nubėgo į pirkią ir tuoj prie lovos, kur prie gulinčio tėvo parpuolusi ant kelių, susiėmusi už galvos, balsu raudojo motina.
– Motin, nusiramink, – sudraudė Klimas. – Ar gyvas dar?
Išgirdęs sūnaus balsą, tėvas pramerkė akis ir sudejavęs vos girdimai sušnabždėjo:
– Sūnau, gelbėk, – ir vėl užsimerkė.
– Greitai kinkykit arklį į drabinas ir prikraukit kuo daugiau šieno, – liepė jis bernui. – O tu, motin, abi su merga imkit pagalvius, duknas ir ant šieno klokit kuo minkštesnį patalą. Vešim į ligoninę.
Kai viskas buvo paruošta, Klimas, bernas, dar keli kaimynai, kaip tik galėdami atsargiau, išnešė ir paguldė ligonį į paruoštą patalą.
– Vešiu aš pats, o tu, mama, pranešk kaip nors į namus, kad aš negrįšiu, – paskubomis paprašė sūnus.
Išvažiavęs iš kaimo ant lygaus vieškelio, Klimas suragino arklius. Tėvas kartkartėm sudejuodavo, lyg pranešdamas apie save, kad dar tebėra gyvas, ir vėl ilgai tylėdavo. Nežinia, ar jis taip didvyriškai kentė skausmus, ar tarpais prarasdavo sąmonę.
Aplenkdamas duobes Klimas be gailesčio varė arklius ir, kai šie putotais nasrais atvežė juos pagaliau į apskrities miesto ligoninę, buvo jau pavakarė. Palikęs tėvą daktarų rankose, Klimas grįžo prie arklių. Sauso šieno gniūžtėmis jis šluostė jų šlapius šonus, glostė kaklus, vadino vardais, glaudė jų galvas sau prie veido ir trumpam susigraudino, kai šie glamonėjami draugiškai prunkštė ir žvengė. Jau tiek metų praėjo, o jie dar nepamiršo, prisimena. Sartis – tai tas jau senesnis, bet Bėrį jis pats užsiaugino. Kaip jis neprisimins savo vaikystės draugo?
Padavęs arkliams šieno, Klimas grįžo į laukiamąjį ir prasėdėjo ten iki vidurnakčio, kol pagaliau pasirodė daktaras.
– Išgyvens. Širdis stipri, operacija pavyko. Nors dabar silpnas, bet pavojaus gyvybei nėra, – nuramino jis Klimą. – Bet ligoninėje teks pagulėti ilgokai, gal net trejetą savaičių. Gerai, kad laiku atgabenot. Jeigu vėliau, kažin ar būtų pavykę išgelbėti.
Išgirdęs tokią žinią, Klimas iškart nusiramino ir atsipalaidavo. Tame pačiame guolyje įsirausęs į duknas jis ir pats pamiegojo, ir arkliams leido pailsėti. Pabudo auštant ir tučtuojau išvažiavo. Pirmame pakelės vienkiemyje pagirdė arklius ir daugiau niekur nesustodamas atvažiavo iki pat namų kaime. Vartuose užverktom raudonom akim jį sutiko motina.
– Ką pasakė daktarai? – pirmas buvo jos klausimas.
– Išgyvens, – pakartojo daktaro žodžius Klimas, – bet ligoninėje teks ilgai pagulėti. O kur bulius?
– Tvarte uždarytas. Visi bijo prie jo ir artyn prieiti, – atsakė motina. – Ką su juo daryt?
– Nušaut velnią, ką gi daugiau, – griežtai pareiškė Klimas. – Aš, dar čia būdamas, sakiau tėvui, kad reik juo atsikratyti. Neklausė...
– Einam, vaikeli, į vidų, pataisysiu ką nors užvalgyti. Tu gi visą dieną nevalgęs. Turbūt ir nemiegojęs per naktį? – kvietė motina Klimą. – Dabar, kai jau su tėvu taip, iš karto lengviau pasidarė. Kad ir negreitai, vis tiek parsivešim gyvą ir sveiką. O šito jaučio tai tikrai nereikia. Kas jį suvaldys dabar, kai tėvo nėra? Apsieisim ir be jo. Bet kas jį nudės?
– Atvažiuosiu su policininku. Jis turi ginklą... O užvalgyt tikrai būtų ne pro šalį, – sutiko Klimas, eidamas kartu su motina į pirkią. – Seniai bebuvau, – pasidėjęs kepurę ant suolo ir apsižvalgęs, pasakė Klimas. – Jau bus kokie šešeri metai. Niekas nepasikeitė, viskas po senovei. Dabar nė nesitiki, kad kadaise čia gyvenau, basas lakstydavau. O drigantą mano Baltakartį ar dar tebeturit? – paklausė sėsdamasis už stalo.
– Po šiai dienai tėvas juo puikuojasi. Gražus arklys tebėra, nors jau nebejaunas. Kaip negerai tada viskas išėjo, – susigraudinusi prisiminė motina. – Pasikarščiavo tėvas, nėr ką sakyt, o dabar pats graužiasi. Tik puikybės pilnas ir nenori parodyt. O ką jis iš to turi? Samdo bernus, bet ar jie taip padarys, kaip savas. Gal ir ta nelaimė per kieno tai neapsižiūrėjimą atsitiko. Patikėjo bernui, o tas nepririšo kaip reikiant, – verkšlendama apgailestavo toliau. – Nelabai jam sekasi. Grįžk, sūneli, su visa šeimyna, kol dar ūkis niekais nenuėjo. Būsi gaspadorium, kaip ir priklauso tau būti.
– Ne, mama, aš jau niekada nebegrįšiu, – purtė galvą Klimas. – Gerokai teko pavargti, kol atsistojau ant kojų. Ką dabar turiu – nemainyčiau į jokį ūkį. Grįš tėvas – ir toliau gyvensit be manęs. Nei jūs be manęs, nei aš be jūsų nepražūsim.
– O pasiilgstu kaip... Naktimis nemiegu, kiek ašarų išliejau. Ir anūkėlę norėčiau pamatyt, – jau tikrai virkavo moteriškė.
– Tai kodėl niekada neateini? Žinai, kur gyvenam. Tėvas kaip tėvas, bet kad ir tu, mama, per tiek laiko akių neparodei.
– Tėvas neleidžia, pyksta. Nesinori rietis. Kiek kartų kalbinau, sakiau, kad reikia susitaikyti. „Ne – ir viskas.“ Vis laukia, kad tu pirmas pas jį ateitum.
– Ko man eit, juk aš nieko blogo jam nepadariau. Tai jis išvijo mane iš namų. Pirmas pasakė, kad jis man ne tėvas. Bet ką čia dabar kalbėt... Ačiū už pietus, – sočiai pavalgęs pakilo Klimas. – Aš jau važiuosiu, namuose manęs laukia. Parvažiuosiu, pamiegosiu, gerai pailsėsiu. Rytoj sekmadienis, taigi parduotuvėj turėsiu daug darbo. Sudiev.