Pats didžiausias stebuklas pasaulyje — žemė.
Iš žemės juodos baltas žiedas iškyla,
Iš žemės gelmės jėgos ąžuolas semias,
Užmigęs žiemkentis vėlei augti atgyja.

Paimi grumstą į saują — drėgnas ir šaltas,
Žmogaus rankoms, atrodo, bejausmis, nemielas,
Šimtus kartų vartytas, purentas ir artas,
Gal ir jis iš dangaus gavo savąją sielą?

Ir išauga rugiagėlė, linas, žibuoklė,
Ir žydrynė lyg upė laukais nubanguoja.
Dar diena, dar kita — suboluoja ramunės,
Karštomis varsomis dobilai raudonuoja.

Viskas rūtom bujoja, žiedais išsiskleidžia
Iš žemelės gimtosios, iš mūsų motulės,
Kuri žmogui gyvent, užaugint duoną leidžia,
Kuri lobių skrynias neišsenkančias mums turi.

Pailsėjus per žiemą, saulelėj sušyla,
O tada išgirsti — tarsi grūdą sėt kviestų,
Sodint obelį jauną, prie jos dar ir vyšnią,
Kad laukai sužaliuotų, žiedais sodai šviestų.