Tylėk, naktie, – neištveria tamsa,
Kai savo žodį it šapelį laužai
Ir tarsi prakurą dedi ant laužo,
Kad suliepsnotų ugnys. Tačiau ne!
Nakty užgimus nedrąsi šviesa
Žaltvykslėm klaidžioja, kol smegduobėj nuvysta.
Skausmeli mano, tavo karalystė.
Ir lieku tau tarnaut – dabar ir visada.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...