Palikį vieni su Joniuku miško aikštalaj ir, nebamatydami nei vienos korvas, puolom ieškot
padų ir grait suprotom, kad mūsų visos nupėdino viena paskui kitų gilyn miškan. Baisiausiai bijodami, kad vėl nepasipoiniotų po kojom margoji, atsargiai korvių padom pasilaidom iš paskos.
  Gerokai pabėgėji pamotam korvių pasturgalius.Išsivoram jas šiaip taip iš miško laukan. Su Joniuku
nusiraminom ir apsidžiaugėm, kad, ačiū Dievui, viskas baigės gerai.
  
  Bat džiaugsmas truko neilgai. Suskaičiovom - ogi trūksta vienos korvas. Vakari parginam namo, mislydamii,kad jau klius tai klius.Bat kai papasakojom kas nutiko, tai didelių barnių nesulaukėm. Buvo valu ir tumsu ieškot, tai tata pažadėjo unt rytojaus pakėlt unkščiausiai . Korva raiks surost kas babūtų.
  Taip neramu buvo, užmigau gol tik prieš rytų. Nubudus išgirdau kaip tata pasakoja mamai,
kad nujojis net už pinkių varstų pas tų žmogų , iš katro buvo to karvala prieš nedėlių nupirkta, ir surodo.
  Tų rytų nebakėlą unksti. o aš pamisliau kokie geri mono tėvėliai.