Pavasaris. Atšlaimi kalas žalia žalia žālālā. Lākstām, ne, skraidām oru išlė`ki` basi, numetį kumpan išaugtus, kojas spaudžiunčius kamašiukus. Linksmiausia pabaly, kur undeny stumdās varlās lāisdamās gličius kurkulus. Vienų dien pamātām, kad pievāj kažinkas geltanuoja.
                -Pupurienās,-sākā brolis ir narāvijas par kimsalius ti nusgaut‘. Aš, aišku, irgi iš paskos.
Kōja nuslyta nā kīmsā, klimpstam klumpynēn lig kelių, ale ainam taliau. Raikia parnešt‘ mamytei, ānās tākios grāžiās. Priskīnį pā saujālį`, taškydami balas ir varlių kurkulus bėgam kraštan. Apsplaunam čystesniu undeniu, ale akyse kōjās parausta, sutrũkinėja kōjų rēšai, ā jau peršėjimas... Ale nepāturādami lakiam namo ir mamytei ištiesiam kvetkelius. Mama braukdama prakaitų nā kaktos,-velėjā padlagų- dekavoja ir sākā:
             -Gerai, kad priskiniat, papuošme Mātinėlį`. Šiundej susiedai atais un majāvų.
Labanoran bažnyčian toli uliot, tai gedosme majavas par mus.
               Tėvas pria sienās meistravoja nedidelį altārė`lį. Par vīdurį Mātinėlās pavēikslas, až jo kryžius, ir mama iš šonų un lintynėlās pastātā dvi sklēnyčias su undeniu ir josna pamerkia pupurienas. Da pristātā pora žvākių - gražu, beveik kaip bažnyčiaj.
Neažīlgā prādeda rinktis susiedai. Va ir juodai apsrėdžius bābũtē Bivšuvēnē su marčiu ir dviem anūkēm. Jos du sūnus pagāvā maskoliai kariuomenian ir pā savāitēs vākēčiām bambarduojunt karaivines Varė`naj, abu žũvā. Ataina ir Aukštasališkiai. Jų kaimi sudegē visi namai,-likā pirtēlās ir tvartēliai. Prieky aina Vincēnē su dukru Onu nešinās jievų buketu. Jos trys sūnūs miški, slāpstās nā maskolių. Až jų Mikalinutē su pulku mergiōčių, ā Stsiuvēnē su dukru Juziu ir kitais gyvena par mus kamarė`laj.
Prisrenka pilnas kambarys, nat svaigina. Svaigina ir nā ievų kvāpā ir žvākių. Mus susādina lāškāj pasienin. Visi suklaupia.
Juzia prādeda gēdot‘ litānijų Šv Marijai. Visi atātaria, - melskis až mus. Vienas prāšymas až kitų skaudesnis ir melskis až mus vis garsėja ir garsėja. Ir mes su braliuku kartojam,- nā kārā, bādā ir mārā, melsk až mus. Mes jau žīnām kas tai yra kāras ir bādas, kai valgyt telikį razavai maltų grikių košē ir teip diena iš denos.
Paskui gieda kitas gražias giesmes. Baigiunt Ona sākā:
-Sugiedam pabaigai Marija Marija..
-Gerai, sākā mama, tik išlėksiu padabot‘, ar kas nēskraba až lũnga.
    Grįžus sākā, - skrabų nesmātā, giedam.
Kaip skausmingai ir nā širdies tadu skambėjā prašymas:
                                       Marija, Marija,
                                       Skaisčiausia lelija,
                                       Tu švieti aukštai ant Dangaus!
                                       Palengvink vergiją,
                                       Pagelbėk žmoniją,
                                       Ją gelbėk nuo priešo baisaus!
Nužydejā jievās, ābeliōtēs, vyšniās, baigēs ir pilnās tikėjimā ir vilčių majāvās. Net liūdna tāpā, kad dugiau nesrinks susiedai ir negēdos tų gražių gēsmių. Sugījā suskiřdusias kōjās...
Nežinojam tadu, kad jau niekad daugiu nebus mūs kaimi giedamās majāvās. Nežinojam, kad neažilgā vel nuskardės miškai nā kulkosvaidžių ir autāmātų sālvių, minų sprāginėjimų. Pašiškinių miški, kur patrizanai iš Labanorā ir Krivāsaliā dvigubai daugiau nukaus maskolių, ale ir patys  žus, pa paros dēnų mūšių.
Nežinojām, kad trys Vincēnēs sūnūs, žus , du pria Didžiosiās pušies, ā trāčias sužaistas kris toli nusvytas miškuos, nudažydamas raudānai karklų kačiukus Pabaltėj. Kad visi Majāvų susiedai tris paras bus kalinami rusy Labanori, kad atpažint‘ žuvusius išmestus Labanorā aikštėj. Skrabām gũsdinunt, kad jei neatpažins visi bus tremiami, prasdėjus raudom ir gēlbadama susiedus nā išdavystēs, Vincēnē, suspaudus skarālās kulālį, išeis priekin ir išdidžiai tars:
-Čia... mānā sūnūs!
Pā savaitėlās skrabų padvādų lydimas Vincēnēs Sartukas timps vežimų preš kalnālį išveždamas šeiminynkį su dukru Onu ir mažuoju Baliuku talimajan Sibiran.
Nežinojām, kad tēvām ir mum raiks praait‘ ilgus pažeminimų ir kančių kelius ir, tik tēvām išmīrus ir nuvējus un Dievų, ānys, tur būt, susarmātys jį, kad teip ilgai negirdėjā ānas mūs ščyrų maldų, ir vel lais, Labanōrā aikštėj, kur gulėjā partizānai iškelt trispalvį.
Sunku bũvā, ale ar mes keikiam likimų? Ne. Mes gyvenam