Taip ir įvyko. Vienintelis tėvų sūnus, didžiulio ūkio paveldėtojas, visos parapijos slauniausias „ženikas“ atėjo į miestelį pas dešimtininką Banį užkuriom. Nei tėvas sūnui, nei sūnus tėvui nemanė nusileisti. Per tą laiką, kol Klimas iki vestuvių dar buvo kaime, jų santykiai ne tik kad nepagerėjo, bet dar labiau pašlijo. Į savo vestuves vaikinas išėjo pėsčias, tuščiomis, tik tiek, kiek apsirengęs. Tėvo prakeiktas, motinos ašarom išlydėtas.
Banys, kad ir dešimtininkas, tačiau ne koks skurdžius. Ant tų savo hektarų išsigano karves, užsiaugina porą lašininių ir keletą bekonų per metus. Pjauna vieną bekoną Kalėdoms, kitą  – Velykoms, o likusius parduoda. O jau ten vištos, žąsys, antys  – žmonos reikalas. Sodyba gražioj vietoj, prie pat upės  – gali sau plaukiot paukštukai.
Taigi Banys verčias visai neblogai. Jeigu pritrūksta kartais pinigų, tai skolinasi iš Dangutės ir visada atiduoda. Mergina savo uždirbtus pinigus naudoja savo reikalams, o kurie lieka, taupo. Pavalgę ir apsirengę neprasčiau už kitus. Kaip visko užteko jiems trims, taip užteks ir dabar, kad ir vienas žmogus prisidėjo.
Klimas nė negalvoja taip sau sėdėti, be darbo. Jis vis suka galvą, ko čia reikės nusitverti. Nuo vestuvių iki pavasario jis dar nieko neveikia. Jie abu su Dangute tik džiaugias vienas kitu ir atsidžiaugti negali. Dangutė irgi mažiau dirba. Jiems vis dar medaus mėnuo tęsiasi.
Artėjo pavasaris ir Klimas rimtai susimąstė, bet čia jam padėjo uošvis.
– Renkasi partija melioracijos darbams, – pasakė jis kartą per pusryčius. – Darbas sunkus, tačiau uždirba gerai. Trūksta žmogaus, bet bile ko nenori imti. Pats nuo ūkio, taigi prie sunkių darbų pripratęs. Gal pabandytum kokį sezoną? Aš pakalbėčiau.
– Gerai, – iš karto sutiko Klimas. – Darbo aš nebijau. Girdėjau, kad gerai moka. Jei tik priimtų – eičiau.
– Pats nepagalvok, kad aš kalbinu, norėdamas atsikratyti. Juk visko užtenka, galima gyvent ir gyvent, bet kai aną kartą kalbėjai, kad norėtum kur nors dirbti, tai, sakau, gal čia ir neblogai būtų.
– Ką jūs. Ar aš nežinau, kad vyrams reikia dirbti. Jau ir taip per ilgai užsibuvau. Kada jie žada pradėti? – dar paklausė susidomėjęs Klimas.
– Nežinau. Atrodo, kad nuo balandžio pirmos.
Balandžio pradžioj ir išėjo Klimas su kastuvu ir kirtikliu. Su juo dar keturi miestelio vyrai iškeliavo į sunkų katorgos darbą už dešimties kilometrų nuo namų kasti, tiesinti ir platinti upės vagą.
Klimas išėjo uždarbiauti, o Dangutė, prisiėmusi mokinių, griebėsi siuvimo. Per tuos medaus mėnesius susikaupė daug nepadarytų užsakymų, be to, ir naujų atsirado. Darbų daug, bet čia jai pravertė priimta mokinukė. Supažindinta su siuvimu, mergaitė sugebėjo atlikti pagalbinius darbus, kurie ir atima daugiausia laiko.
Dangutei gerai sekasi, tačiau ir Klimas stengiasi. Nenori apvilti juo pasitikėjusių draugų. Vyrai jau patyrę, dirba kelintą sezoną ir Klimui reikia gerokai pasispaust, kad nuo jų neatsiliktų. Iš karto skaudėjo ir maudė visus sąnarius, bet dirbo sukandęs dantis. Vasarai įpusėjus, šiek tiek palengvėjo.
Namuose Klimas pasirodydavo labai retai. Dešimt kilometrų  – truputį per toli dažnai lankytis. Per vasarą buvo tik keletą kartų atėjęs. Truputį pailsi, palieka Dangutei uždirbtus pinigus, pasikeičia baltinius, nors ir pats išsiskalbdavo, pasiima maisto ilgesniam laikui ir sekmadienį po pietų vėl išeina.
Pasibaigus darbams, Klimas grįžo gyvas ir sveikas, užsigrūdinęs, iki juodumo įdegęs, tik labai sulysęs.
Dabar Dangutei vienas rūpestis  – kad tik greičiau jis atsigautų. Abi su motina stengiasi pagamint kuo skanesnį valgį, ilgai migdo, lepina.
Atėjo žiema  – jie ir vėl kartu. Laimingi sulaukę tokių dienų. Tariasi, svarsto, kuria planus ateičiai.
– Šnekėjau su vyrais. Kitą vasarą vėl žadam kartu traukti,  – pasakoja Klimas apie savo planus.
– Ar ne per sunku bus? Gal šią vasarą pasilik namuose. Su tėte čia vietoj kur nors pasidarbuosit,  – bando atkalbėti Dangutė, bet Klimas nenori nė klausyti.
– Buvau gerokai nusiplūkęs. Kas tiesa, tas tiesa. Per žiemą jūs abi su mama vėl pastatėt mane ant kojų. Žiūrėk, kokius muskulus užsiauginau. Padirbėsiu dar šią vasarą, o toliau  – žiūrėsim. Kur daugiau užsidirbti tiek pinigo?
– Aš irgi pasiimsiu daugiau mokinių, daug kas prašosi, o darbų tiek ir tiek. Su pernykšte mergaite galėtume rimtais darbais užsiimti.
– Tu irgi nepersidirbk. Imk darbo tiek, kiek gali padaryt. Ar neužtenka, kiek aš uždirbu?
– Negi aš sėdėsiu rankas sudėjus, kai tu taip sunkiai plūkiesi? Žinok, kai daug dirbi, tai ir laikas greičiau bėga. Kaip aš tavęs pasiilgstu... Dienas skaičiuoju iki tavo sugrįžimo. Galvoju, kad tik kas neatsitiktų.
– Kaip praėjo ana vasara, taip praeis ir ši. Nieko man neatsitiks. Atsitinka tik tiems, kurie mėgsta išgerti. Girtuokliaudami jie visokių bėdų prisidaro.
– Ar ir ten galima prisigerti? – stebisi Dangutė.  – Iš kur ten gauna viduryje pliko lauko?
– Kad tu tik pamatytum, kas ten darosi. Šeštadienį ir sekmadienį suvažiuoja visas jomarkas. Ir degtinė, ir alus, ir saldumynai. Kai ko nors pritrūkstam, mes su vyrais irgi ten nusiperkam. Yra visko. Tik turėk pinigų. Kur tik pinigai, ten ir prekyba sukasi. Atvažiuoja ir panelių, jeigu nori žinot.
– Ką tu sakai?
– Tos tai jau apie viengungius trinasi. Žiūri, kaip daugiau pinigų išviliot. Būna, kad ir apvagia.
– Matai... O aš vis galvoju, ką gi jie ten valgo, kai pritrūksta? Dabar man bus ramiau. Kai dėl panelių, tai, žinoma, jos tau nerūpi?  – juokėsi Dangutė.
Nuo balandžio pirmos Klimas ir vėl išėjo visai vasarai. Šį kartą lygiame lauke kasė griovius. Dirbti buvo daug lengviau, darbas vyko daug sparčiau. Padarydavo daug, daug ir uždirbdavo. Namai netoli, tik šeši kilometrai, ir Klimas kur kas dažniau negu pernai apsilankydavo namuose. Išeidamas pasiimdavo kuo daugiau maisto, kad nereikėtų pirkti ir mokėti dvigubos, kartais net trigubos kainos.
Kai grįžo rudenį, parsivežė nemažai pinigo. Su tais trumpais pasimatymais vasara prabėgo daug greičiau ir buvo ne tokia sunki. Grįžo ne toks išvargęs ir nusiplūkęs, tačiau ateinančią vasarą į melioraciją eiti dirbti neplanavo.
Kai sudėjo savo ir Dangutės pinigus, gavosi jau šioks toks kapitalas. Klimui netikėtai šovė į galvą mintis: investuot tuos pinigus į prekybą. Ta mintimi jis pirmiausia pasidalijo su Dangute, o paskui ir su jos tėvais.
Vieną sekmadienio popietę, kai visi buvo namuose, Klimas pradėjo kalbą su tėvu:
– Kaip, tamsta, manai, ar nevertėtų mums atidaryt kokią krautuvėlę. Žiūrėk, žydai... Šioks toks nupiepęs žydelis, o jau turi kromelį ir prekiauja sau. Jeigu neapsimokėtų, tai nesėdėtų ten per dienas. Mūsų namas geroje vietoje, netoli bažnyčia, čia visada būriuojasi žmonės. Tiktai tą Dangutės siuvyklą reikėtų iškraustyti į kitą namo galą, kur langai į kiemo pusę. Čia, kur langai į gatvę, reiktų iškirst duris ir iš kambario padaryt krautuvę. Pradžiai užtektų ir tų pinigų, kur dabar turim, o toliau jau matysim.
– Jūsų pinigai, jūs ir darykit, kaip išmanot. O duris padaryti, tai vieni niekai. Reikia atsivest meistrą ir tegul pasižiūri,  – pritarė tėvas. – Dar vienas langas liks. Jis didelis, į pietų pusę. Ir nuo jo vieno bus užtektinai šviesos.
Kai tik išaušo pavasaris, vyrai ėmėsi darbų. Duris padarė meistras, o po vidų visus medžio darbus Klimas su uošviu atliko patys. Sukalė prekystalį, lentynas, atitvėrė vieną kampą žibalui, kitą  – silkėms. Duris ir langines apkaustė stora skarda ir pritvirtino kryžmai štangas su spynomis, kad būtų saugiau nuo vagių.
Kai viskas buvo paruošta, Klimas, pasisamdęs arklį, už dalį pinigų parsivežė iš žydo urmininko nemažai prekių. Iš jo Klimas dar gavo daug naudingų patarimų, kurie prekybos pradžioje jam labai pravertė. Kai kurias prekes žydelis pardavė net su nuolaida, kaip naujam klientui, o dar kitas  – įsiūlė skolon.
Kai viskas, ką Klimas atsivežė, atsidūrė lentynose, pasidarė visai panašu į tikrą parduotuvę.