Patylėjęs
ilgėsiesi lūpoms rasos,
o praskydęs voratinklių rūkui,
išnirsi iš girios-
laibų kojų liemuo it akmuo
dar pusiausvyrą laikęs it tylą,
sustings...

Menamai,
be apyaušrių klykausi girioj,
kantriomis dienomis,
atsimušęs eglynams,
kai šešėlius mėgins pamėgdžiot -
drugio akys,
it beržynuose  aidas sutingęs.

Ir pakilsi, pakilsi-
sutemon nuolankiai saulę vakarui vedant,
nors tu žirgą vesi-
prunkščiant vieversio pievai it lyrai-
vienišais vakarais nutylėt negali-
pūdymuojant, grumsteliams  subyrant,
ar girdi, ar save dar matai...