Žuodiu čiderstva

(Pasaka)

   Vėinamė mažamė miestalie gīvena tuoks Kastielis. Nebova ons kuoks tėn didilis zbrajuoks. Ėr muokies neprastā. No bet jau keikies!.. Tēp, ka patius dėdiūsius keikūnus būtom parspjuovės. Lig tam tėkra čiesa keiksmažuodems tėka, ka vaikuitis anus ostaunē mėnavuo. Bet vėina karta apkīriejė tēp tonkē būtė ont lėižovė - sau pajiemė keiksmažuodē ėr sopīka ont Kastelė. Ėr ne jāp kāp sopīka, bet sotarė anam padėrbtė dėdėlė čiderstva. Tik ėlgā negaliejė sovuožuotė, kuokė.

- Rasint noēkem i patēraukem priprastū kalbuos žuodiu, – nebėštoriejė vėsū bjauriūju pravadninks – keiksmažuodis „b…“. – Juk anėi ož mumis galvuotesnė – vartuojemė ėr rokoujintėis, ėr rašont… Rasint kou dėdlē interesna pasiūluos?..

Tujau pat vėsė pradiejė garsē ratoutė. Vo tas znuočėjė, ka pravadninkou pritarė. Juk, kāp sakė keiksmažuodis „n…..“, geresnė patarėma ni būtė negal.

Kāp sorokava, tēp i padėrba: noejė keiksmažuodē pas priprastus lietovėškus žuodius i… paprašė padietė somislītė Kasteliou riktinga čiderstva. Žuodis „kalba“ ėr i vėršo pašuoka.

- Atrada, aple kou mislītė!.. – joukdamuos pasakė ons. – Terēk tik mums so jumis parsėkėistė vėituoms. I kāp tik tou tarpo, ka par vės daugiau ruodā rēk priprastū žuodiu, vo ne jūsa, tū vadėnamūju necėnzūrėniu.

- I kumat jau tēp būn, ka par vės daugiau jūsa rēk? – nežėnė, ar ėš paneberėjės, a diel nenodordīma pasėtērava keiksmažuodis „k….“.  

- Ka neapkīrieto lauktė, būs gerā i par katrou nuorintās pamuoka. No, ka i par gamtuos pažėnėma… Je tik Kastieli pavadins atsakinietė, – viel linksmā atsakė žuodis „kalba“.

Ta, sukėrtė ronkuoms, vartuotėnė i nevartuotėnė žuodē ėšsėskėrstė po nomus.

   Čiderstvas dėinuos ėlgā lauktė nereikiejė – sereduo muokītuos pavadėna Kastieli atsakinietė. Vaikuitis pamuoka bova ėšmuokės, ta nimaž  nebijuojė. Ons atsėstuojė… Spierē nožingsniava pri lėntuos… Ėr, kāp bova pratės, akimis sosėėiškuojė jouda pietmė ont palongė, i katrou atsakiniedams veiziesės. No, ka klasiuokā bevīpicaudamė nerikinto.

- Ta rasint jau pradiek, Kastieli, – paokatėjė muokītuos. – Juk ėšmuoka pamuoka, a nojė?

- Vo kāp tad?! – atriežė Kastielis.

Bet vuos tik ons pavuožuojė aple vakar dėina skaitīta kninga, tujau pat pajota, ka ožkrėta žads. Truopniau sakont, ons negaliejė atsėmintė ne aple kou skaitė, bet... paprastiausiu lietovėšku žuodiu. No, ka galieto papasakuotė, kas bova parašīta.

- Sakīk mona varda, – prikėšės savo bjauri snuki pri pat kairiuosės vaikoitė ausėis, kosuojė keiksmažuodis „b…“.  

- Ne, geriau ėštark monouji, – pri antruosės ausėis beveik šauktėnā šaukė keiksmažuodis „k….“.

- Vo a manės tatā ni mėnavuotė nepamėnavuosi?!. – ėš zlastės sošnīpštė Kastelė pieti apžergės keiksmažuodis „n…..“.

Vaikioks parsėgonda. Kāp vėn reikint!.. Bet nesopliora – mitrē prabavuojė notvertė ož kuojės če vėina, če kėta anou apsiedosė nečiestė… Bet nikāp nevīka. Vo tuoliau - da prastiau: regiedamė tuoki majedni Kastelė „toncio“, klasiuokā pagava tēp jouktėis… Ni muokītuos nebėštoriejė – kėknuojė, ka palūpis virpiejė:

- K-a-s tau, Kastieli, – a blos-s-sas apsieda?!.

Vo apsėspakajėjės i pažīmiū kningelė iraitė didili kāp kuokė lazda vėineta.

- Če ne aš kalts – če anėi-i-i-i!.. – pėrma karta, gavės prasta pažīmi, pradiejė balso kriuoktė Kastielis.

Bet, ka muokītuos paklausė, kas tėi „anėi“, vaikielis tik nolēda galva… Juk kāp ons pasakīs, ka… Ka anam atsakinietė maišė… keiksmažuodē?!.

   Nežėnau, a to pavierėjē tou notėkėmo, a ne, bet Kastielis anou dėina pats sau prižadiejė daugiau nikumat nekeiktė. Tik pakol kas negalio pasakītė, a tuo pažada laikuos: po vėsam da nebovau anuo sotėkusi.