Nuskaidrinu gamoj šešėlių paklydusį veidą.
Prigesęs dangus raibuliuoja šaltam vandeny.
Dėkoju aš tau, kad, gyvenime, visad man leidai
Atverti akis, visad būti tiktai savimi.

Klaidų begalybė sekioja ir sukasi ratais,
Veidai užmiršti dar boluoja. Nelaukiu visai,
Kad baigtųsi takas. Nušvitę juk toliai dar matos
Ir skraido padangėje saulėj baltais aitvarais.

Suspindo geguže žali žolynėliai ir pievos,
Prinokusios skleidžia pabirusias savo spalvas.
Išbalę sapnai susitraukę ištirpo į nieką.
Varvekliai suplaukia upeliais. Gal dar neužges

Nakties palydovai – suspindę akelės žibintų,
Dar brausis šviesa, skleisdama nuodėmingas mintis.
Taip ratas po rato ir metai, tvirtai surakinti,
Vis tiesias ir tiesias... Nežymiai praskydę ištirps...