38 dalis

Valentinas atsibudo su šypsena veide: jo senas geras draugas yra gyvas ir sveikas po tiek metų nežinios. Dead One jau turėjo planą, kaip šitą laimę pasukti imperijos labui. Valentinas apsivilko savo kasdieninį mero kostiumą ir pasikabino auksinę grandinę su stambia V raide. Jam tereikėjo elgtis,kaip visada ir planas suveiks savaime. Valentinas išlenkė butelį šampano ir atsisveikino su žmona. Jo gyvenimas įgavo keistai laimingą tvarką. Prieš 16 metų Valentinas laukė visko pabaigos ir prie jos priartėjo gal netgi labiau nei norėjo. Bet jo gyvenime atsirado Abigailė ir viskas pasikeitė. Iš pradžių viskas atrodė kaip dar vienas nevykęs romanas, bet sūnaus gimimas juos suartino. Nuo to laiko viskas tarp jų tik pagerėjo. Sūnus jau užaugo ir tapo neblogu sargybiniu. Vienintelis dalykas,kuris jaudindavo  Valentiną,tai jo sūnaus karštas noras sugauti Annatarą. Valentinas kol kas traukė virveles,kad jo sūnus liktų namie ir saugotų sienas,bet juk negali viskas būti taip paprasta... Valentinas atsiduso ir išėjo. Reikia susiimti, planas negali žlugti...

Dead One sėdėjo prie milžiniško baseino ir nekantriai trepsėjo stebėdamas šimtus litrų kraujo, esančio jame. Vampyrų šeimos vadovė plaukiojo ir gėrė į save kitų gyvybės eliksyrą. Pastebėjusi savo svečio nekantrumą, priplaukė prie seklesnės vietos ir išsitiesė prieš masažuojančius kristalus. Ji tarė:
-Kalbėk, dieve, aš tikrai nenutrauksiu savo pramogų dėl tavo vizito. Tu siūlai taiką, aš netikiu to galimumu. Bet apšviesk mane savo genialumu.
Dead prisidegė opiumo pypkę ,-vampyrai vienaip ar kitaip taps plano dalimi:
- Man reikia teroristų- tam tinka vampyrai. Viskas jau paruošta ir bus padaryta mano žmonių. Bet tu turėsi prisiimti atsakomybę už šį darbą. Kitos didžios vampyrų šeimos turi paskleisti gandą,kad kyla prieš visus karas. Atsižvelgiant į vampyrų skaičių, kuris pralenkia blogiausius vampyrų medžiotojų įsivaizdavimus, tuo patikėti tikrai lengva. Vampyrų armija pradės savo žygį nuo smulkių miškų karalysčių grandinės. Ten karaliukams susivienyti padės mano princas. Mūšis greičiausiai, net neįvyks. Aš pats prižiūrėsiu, kad išvengtume nereikalingų aukų.
Vampyrų vadovė išlipo iš baseino ir susisupo į juodą chalatą:
- Labai gražu,bet nematau reikalo tame dalyvauti. Tu užmušei tris šaunias vampyres tame labirinte. Tai buvo trys geriausios karės,kurias pažinojau šimtmečius. Kaip tu man atlyginsi šitą skolą, dieve ? Mano pasiūlymas: duok man savo kraujo ir mes atsiskaitę.
Dead One susiraukė:
- Ar tu bent numanau su kuo šneki ? Galėčiau pribaigti tave vienu mostu. Iš tavo šeimos narių palikčiau tik pelenų krūvą ir kelis lašus kraujo. Net nesvajok apie mano kraują.
Vampyrė linkčiojo ir šypsojosi:
- Taip, galėtum,bet be mūsų pagalbos kas nors gali suprasti tavo sabotažą. Taigi litras kraujo arba tavo planas sužlugs.
Dead One išleido ašmenis ir atrodė negalėjo apsispręsti,kaip juos panaudoti. Galiausiai atsidusęs ėmė pjauti sau ranką. Teko spausti- dievus žudantis metalas,netgi atsirandantis iš jo kaulų ,negalėjo jo rimtai sužeisti. Po ilgų pastangų  kraujas ėmė plūsti. Vampyrė jau laikė paruoštą auksinę taurę. Kraujas pildė prabangų indą. Pirma  problema nelauktai buvo išspręsta...
Valentinas dėliojo sprogmenis Ričardo name. Vampyrai nusprendė sunaikinti jo narkotikų imperiją. Išradingas mėšlas,kuris visiems patiks. Valentinas baigęs darbą žvilgtelėjo į laikrodį. Tomas jau turėjo užminuoti sandėlius didžiausiuose miestuose. Valentinas trumpam susiraukė,jis visai nenorėjo žudyti Ričardo,bet ir neturėjo ypatingos priežasties jį gelbėti. Jo milteliai beveik pribaigė jo geriausią draugą. Kiek žmonių per Ričardą sužlugo jau nesuskaičiuosi. Valentinas išspyrė Ričardo miegamojo duris. Ričardas pakėlė mieguistas akis ir norėjo kažką sakyti... Trys kulkos susmigo į senojo gydytojo kaktą. Valentinas nusisuko ir išėjo. Jis ką tik nužudė giminaitį,kuris jam prieš daugelį metų išgelbėjo gyvybę. Valentinas bandė nusiraminti: senis sirgo ir buvo jau per 70. Operacija suleisti mutagenams nebuvo įmanoma dėl jo sveikatos būklės. Draugas svarbiau negu giminaitis... Valentinas nusivalė ašaras ir išėjo žinodamas,kad pasielgė teisingai. Vėliau darbe jis tiesiog susmuko kėdėje ir pasirašinėjo dokumentus jų net neskaitydamas...
Lankininkė lūkuriavo prie baro nykštukų mieste. Ji spaudė mažą arbaletą, skirtą valdyti viena ranka. Dangus niaukstėsi ir smulkus lietus plovė bjaurios gatvės purvą. Nedidelė grupė girtų vampyrų medžiotojų išgriuvo iš baro. Vyriausiasis užkalbino Lankininkę:
- Sunku tuo patikėti,ką aš matau. Čia gi Lankininkė, vyrai. Mamute, irgi nori prisidėti prie gildijos ?

Lietus sustiprėjo ir toliau naikino šiukšles ir purvą. Strėlė susmigo į įžūlaus medžiotojo akį. Jo vyrai nespėjo sureaguoti: po jais nuskriejusi granata pavertė grupę kraujo lašais ir mirusia mėsa. Lankininkė atsiduso :ji niekada nemėgo Bevardžio,kaip kiti,bet buvo jam nemažai skolinga. Ji palaikė imperiją ir nenorėjo,kad pasaulis pavirstų tuo, kuo jis buvo prieš katastrofą. Ji įėjo į barą ir užsisakė viskio. Baro darbuotojai priklausė nieko nematantiems ir negirdintiems tyleniams,dėl jų neverta rūpintis. Gelsvas skystis degino gerklę ir ji trumpam susimąstė apie pirmą susitikimą su Bevardžiu. Jeigu ji būtų sustabdžiusi kitą automobilį ? Viskas būtų pasisukę kitaip ? Ar teritorijoje dar būtum radęs gyvų žmonių su mašina ? Bėgti,slėptis,vogti mašiną ? Galimybių buvo ir ji galėjo jomis pasinaudoti. Kodėl viskas pasisuko būtent taip ? Ji norėjo grįžti ir viską pakeisti. Ji suspaudė ginklą ir pagalvojo apie savo dukrą. Ta kvaiša mirs jauna kartu su Annataru... Lankininkė teleportavosi namo. Tomas gurkšnojo tamsų alų ir linktelėjo. Suprask,minavimas praėjo sėkmingai, neklausk smulkmenų. Lankininkė tylėjo, staiga jai dingtelėjo,kad neturi net menkiausios minties,kur galėtų būti Maksas. Jis vėliausiai prisijungė prie grupės ir, galbūt nesijausdamas jos dalimi, dingo nepalikęs net užuominos,kur keliauja. Lankininkė vėl atsiduso ,ją apėmė nostalgija praeičiai. Ji žvilgtelėjo į veidrodį. Moteris trumpam paleido iš rankų alaus butelį. Dėl kažkokios priežasties ji tik dabar suprato, kaip klaikiai ji paseno. Tomas prabilo:
- Taip, mes pasenome, be mutageno bus tik blogiau. Bevardis užmokės už mūsų bendradarbiavimą,o Dead One duos geresnes pareigas. Viskas bus gerai.
Tomas kažkaip nenatūraliai nusijuokė. Saulė leidosi ir planas lėtai,bet užtikrintai slinko į priekį. Jo vykdytojai mėgo jo idėją,bet ne būdą, kaip jis vykdomas. Lankininkė vis svarstė visus „ jeigu“,bet, kaip ir visi kiti, nerado į juos atsakymų. Ji trumpam prakeikė viską ir visus. Nauji laikai pagimdė ne tik didvyrius. Gal to ir reikėjo tikėtis,bet Lankininkė su pasišlykštėjimu nužvelgė savo atspindį. Tomas ją apkabino ir jie liko sėdėti,kol išlindo senis mėnulis ir tik dar labiau padidino jų liūdesį. Panašią naktį į šią prieš daugiau nei 16 metų jie rado vienas kitą. Tomas norėjo tikėti,kad Lankininkė jį myli. Lankininkė buvo pakankamai išmintinga niekada neužduoti sau šio klausimo. Jie tylėjo ir mėnulis apšvietė menką žmonių egzistenciją... Pirmas sprogimas nutraukė tylą. Tomas vėl linktelėjo ir norėjo į viršų. Po pusvalandžio jis jau miegojo. Lankininkė sėdėjo apkabinusi save rankomis ir raudojo kaip vaikas. Ji niekada nepasidomėjo, kas atsitiko jos draugų kūnams- greičiausiai jie vis dar toje mašinoje tame žvyrkelyje. Lankininkė svaidėsi daiktais ir klykavo nerišlius sakinius. Po to ji nurimo ir užmigo ant sofos. Didūs planai reikalauja didžių aukų. Po šių įvykių Lankininkė atsisakys jai siūlomų pareigų ir pinigų. Ji niekada daugiau nepralies kraujo. Persikrausčiusi į naują namą, kurį jai nupirks Eva, ji niekada daugiau nepaliks jo sienų. Vienintelis svarbus dalykas prieš tai bus draugų kūnų suradimas ir jų sudeginimas. Svetainėje ant židinio atbrailos stovės penkios sidabrinės urnos,kurias Lankininkė dažnai stebės liūdnomis akimis apsinešusi nuo haliucinogenų. Tomas niekada oficialiai nepaliks savo mylimosios,bet vis rečiau pasirodys jos name-kalėjime. Tomas ir pats gerai neprisimins, kada susirado jauną meilužę. Nauji laikai gimdo ne tik didvyrius...