Jau tuojau bus metai, kai Klimas draugauja su Dangute. Kai susipažino per pusseserės vestuves, tai nuo to karto ir lanko ją.
Klimas – stambaus ūkininko vienatūris sūnus, o mergaitė – miestelio dešimtininko duktė, siuvėja. Prieš tai jis mergino ne vieną iš slaunesnių parapijos merginų. Kurį laiką vaikščiojo pas kaimynų dukterį, irgi valakininkę, Mikasę. Jos tėvai netgi apie vestuves buvo pradėję kalbėti ir tartis.
Čia jau truputį per anksti apsigyrė Mikasės motina iš to didelio noro ištekinti dukterį už Klimo. Iš tikrųjų, jis, kad ir lankydavosi, bet apie vestuves nė kiek negalvojo. Išgirdęs tokias kalbas Klimas visus užėjimus nutraukė ir dabar lankė tik Dangutę.
Vaikinas dailus, jam apie dvidešimt penkis. Klimas – tėvų pasididžiavimas, visos parapijos šauniausias „ženikas“. Dangutė – graži, laibutė, aukšta, visada skoningai apsirengusi, inteligentiška. Kai baigė pradžios mokyklą, iš karto įstojo į mergaičių gimnaziją apskrities mieste ir baigė porą klasių. Tėvai, matydami, kad neįstengs mokinti toliau, iš gimnazijos mergaitę atsiėmė ir leido pas gerą siuvėją mokytis amato. Metus mokėsi ir jau pora metų, kai ji dirba savarankiškai. Darbą išmano, dirba dailiai, kruopščiai. Pamėgo Dangutę miestelio ir kaimo moterys, ir merginos. Ji visiems maloni, lipšni, gebanti bendrauti. Patiko visiems – ir jauniems, ir vyresniems.
Kol nepasirodė Klimas, mergina vaikinų neatsigindavo. Vakarais jos kambarys pilnas jaunimo. Visi stengėsi jai įsiteikti, pasitarnauti, kuo nors sudominti. Vaikinai siekė jos dėmesio, bet, kai pasirodė Klimas, visi po truputį pasitraukė. Visais atžvilgiais Klimas už miestelio bernelius buvo gerokai pranašesnis. Su tokiu nepasivaržysi...
Per tą laiką, kiek Klimas čia lankosi, Dangutė buvo šimtus kartų jo bučiuota, tiek pat kartų jai buvo kalbėta apie meilę. Abu prisiekinėjo, kaip myli vienas kitą, kaip ilgisi nesimatę, kaip norėtų būti kartu visą gyvenimą. O kaip tą pasiekti, jei ne vedybomis?
Pasipiršęs ir gavęs Dangutės sutikimą, Klimas, nieko nelaukdamas, užkalbino savo tėvą ir motiną.
– Tėte, aš noriu su tavim pasikalbėti. Ir tu, mama, neišeik. Abiems reikia žinoti, ką aš dabar noriu pasakyti, – sulaikė jis beišeinančią motiną.
– Na, na, ką gi tu čia nori mums pasakyt? – atsisėdo už stalo tėvas. – Ar tik nesugalvojai vesti?
– Kaip tik taip, – nustebo Klimas. – Kaip, tėte, atspėjai?
– Koks gi daugiau čia gali būti reikalas, jeigu nori iš karto kalbėti su abiem? – rimtai nusiteikęs pasakė tėvas. – Na, dėstyk, kas ta tavo išrinktoji.
– Juk žinot viską, kam dar klausiat? – po tokio tėvo pasakymo Klimas pasijuto ne toks tvirtas. – Metus draugavau, važinėjau, lankiau, taigi buvo gražaus laiko pagalvot ir aš nusprendžiau. Mes mylime vienas kitą. Ji sutinka už manęs tekėti. Ko dar reikia?
– A, tai ta siuvėja? – lyg tik dabar būtų prisiminęs tėvas. – Sakai sutiko? Kur gi ne... O mes su motina nesutinkam. Nė negalvok.
– Dėl ko, tėte? – susirūpinęs paklausė Klimas. – Ar dėl to, kad ji ne nuo valako?
– Ir dėl to, ir dėl viso kito. Kriaučių, šiaučių mūsų familijoj nebuvo ir nebus.
– Ak, tėte, kad tik tu ją iš arčiau pamatytum. Visai kitaip imtum kalbėt... – truputį meilikaudamas bandė palenkti tėvą Klimas, bet tas tik piktai atkirto:
– Nei matyt, nei girdėt nieko nenoriu. Įsikalk sau į galvą – vestuvių su siuvėja nebus!
– Bus! – taip pat griežtai atkirto Klimas. – Kaip sutarėm Kalėdų šventėm – taip ir bus.
– Kokios vestuvės be tėvų sutikimo? – įsikišo motina. Ji viską žinojo ir Dangutę kiek kartų matė bažnyčioje. Žinojo, kur sūnus lankosi visus tuos metus, bet niekaip netikėjo, kad prieis iki vedybų. Galvojo, kad pavažinės, paulios – nusibos ir ateis į protą. O Mikasė dar ir dabar tebelaukia.
– Tai ar negalėtumėt sutikti? Ko jūs abudu man laimės pavydit? Lyg ne jūsų vaikas būčiau...
– O dėl to ir nesutinkam, kad norim tau laimės, – pasakė tėvas švelniau. – Apsidairyk, nepulk stačia galva. Susigadinsi gyvenimą. Tu tik pasižiūrėk, kiek mergelių aplinkui. Kad ir ta pati Mikasė... Kuo ji bloga?
– Nepirškit man daugiau nieko, – atkirto Klimas. – Aš jau pasirinkęs.
– Kaip sau nori, bet tokios marčios mes į namus neįsileisim.
– Jei neįsileisit jos – nematysit ir manęs, – pagrasino užpykęs Klimas . – Nebe tie laikai, kai tėvai vaikus ženydavo. Aš ir pats mokėsiu susitvarkyti.
– Žinokis. Jeigu neklausai tėvų, pamiršk nuo šios dienos, kad turi tėvus, – jau visai griežtai pareiškė tėvas.
– Net šitaip? – įsiuto Klimas. – Panašu, kad ir man čia nebėra vietos. Gerai, jeigu taip – tai taip. Iki Kalėdų dar pabūsiu, gal neišvarysit? O jau po vestuvių – išeisiu. Jeigu jau jūs man ne tėvai – aš jums ne sūnus.
– Gali nors ir dabar. Neverksim, – pakilo tėvas iš užstalės.
Klimas išėjo, pasikinkė į važelį drigantą ir tučtuojau išvažiavo į miestelį.
Dangutė truputį nustebo. Buvo įpratusi jo sulaukti vakarais, o kai Klimas įėjo, pamatė, kad jis sumišęs ir nusiminęs.
– Susipykau su tėvais, – tik įžengęs į vidų prisipažino Dangutei.
– Dėl ko? – nujausdama kažką negero paklausė ji.
– Ogi dėl tų mūsų vedybų... – buvo ir toliau atviras Klimas. – Nenori jie tavęs į marčias. Neina susišnekėt. Teks turbūt viską palikus išeiti.
– Kaip tai išeiti? – nesuprato Dangutė.
– Na, išeiti iš namų – ir viskas, – patvirtino Klimas. – Kitos išeities nėra. Aišku, būtų galima nieko nepaisyti. Parsivedžiau žmoną – ir viskas. Bet koks tada būtų tau gyvenimas? Taip neįmanoma...
– Išeiti iš namų dėl manęs? Palikti tėvus? Juk tu vienintelis jų vaikas,  – nusigando Dangutė.– Ar gerai pagalvojai? Ar ne per didelė auka? Atsimink, kad išeidamas ne tik tėvų ir namų, bet ir visko netenki. Iš karto pasikeis tavo gyvenimas. Ar aš turiu teisę?
– Palauk, palauk, ką čia dabar pasakei? – net pakilo nuo kėdės Klimas. – Tai išeina, kad kol aš turtingas – tu mane myli, o kai jau liksiu be nieko – tai ir nereikalingas? – žengė prie durų.
– Palauk, Klemukai, nepyk, tu mane ne taip supratai, – sulaikė jį Dangutė. – Sėsk, nusiramink. Kaip tu galėjai taip pagalvot? Aš tik noriu, kad tu, prieš žengdamas tokį žingsnį, gerai apsvarstytum. Negi iš tikrųjų nėra kitos išeities? Jei taip, tai aš nė kiek neprieštarauju. Man visaip gerai. Negi tu galėjai pagalvot, kad man reikalingas tavo turtas, tavo žemė, tavo ūkis? Moku amatą. Nesunkiai užsidirbu duoną. Nepratusi prie ūkio darbų, aš ten pražūčiau. Gal net gerai, kad taip susidėjo. Bijau tik dėl tavęs. Jeigu jau tikrai ryžtumeisi tokiam žingsniui, nebijok, nieko tau netrūks ir pas mus. Aš tik žinosiu, kad tu mane labai myli. Ir prisiekiu tave mylėt, nesvarbu, kas atsitiktų mūsų gyvenime.
Klimas atbėgo ir apkabino Dangutę.
– Aš dar bandysiu kalbėt, žiūrėsiu, kaip bus. Bet jei ir toliau priešinsis – taip ir padarysiu, kaip sakau, – toliau tvirtino Klimas. – Iki Kalėdų dar yra laiko, o mes kaip nutarėm, taip ir padarysim. Kalėdoms vestuvės – ir baigta. Ruoškis, bet ir su savo tėvukais pasišnekėk. Gal jie nenorės tokio pliko žento? Tada teks iš čia dingti ir ieškot laimės kur nors kituose kraštuose. Tuos reikalus svarstysim po vestuvių, o dabar – Kalėdoms vestuvės. Aš žodžio nemainysiu.