Oi buvau jauna mergelė,
Kap nuog dzūkiškos pirkelės

Cykų vasaros rytelį
Miestan myniau aš kelalį.

Mislinau, jai jau broliaciai
Mani miesti apsiskaity,

Tai ir aš miestan važuosiu
Kap gyvenc ty padabosiu.

O jai miestan - tai dzidziausian.
Vilniun - soscinėn glauniausion.

Nuvažavus, pirmų dzienų
Susradau draugaity vienų.

Joj nuog kito krašto buvo,
Mokycis rozu pakliuvom.

Ale nieko nežinojom
Duonos mes stocij ieškojom.

Viskas rodės kap chimeros,
Pakoli miesci radom mierų.

Kap troleibusu su ūsais
Nuvažuoc mum mokslų pusėn.

Kap tarp visų šitų mūrų
Rasc mum kelių iki durių,

Ty - kur kambary turėjom,
Cykiai kur pabūc galėjom.

O subatų gi kiekvienų
Lėkėm kaimuosna po vienų.

Joj kur tai Aukštaitijon,
Aš in savų Dzūkijon.

Ty, kur ėgliai saldziai kvepia,
Kur dzūkai meiliai šneka.

Ty kur mama blynas kepa
Ir storai smetonu tepa.

Po pušeli atsisėdus
Laidau dūšiai ty ilsėcis.

Strainos lėkė jaunos dzienos,
Krimtom moklus meisci vienos.

Ne cik mokslai mum rūpėjo
Ir draugų susrasc norėjom.

Toj draugaitė mėlynakė
Vienų dzienų man pasakė:

- Jau tas bernaicis juodaplaukis
Man kap iš dausų atplaukis.

- Būc su juo aš tep norėtau
Per gyvenimų mylėtau.

(bus daugiau)