Unkstus rytas. Ajau siauru takelioku, katram vas mažna praslinkte dviem žmanėms. Iš priekia pamačau  grupelį vaikų, katre laužydami krūmus ir medžių šakas lakia priekin, tiesiai un mani.
Galvoj sukes mįslas, kaip man praslinkte pra juos, kad man ką  nepadarytų. Ale, jau buvo vėlu- nieka čia neprimįslysi. Priekį visos šutves einąs berniokas- taks didelis ir stiprus -  su adiniu žiponu ir adinėm kelnėm. Anas taks anaravas, taks galingas. Prėja pati man baisiausia akimirka-  a kaks ašei?-  ašei, būdamas mažučiukas,nat negalėjau akių pakeltę. Tik kad ką nepasakytų...
     Visi berniokai pradėja mani prasvardžiuote ir šaipytes iš mano prastesnią makyklinią apsvilkimą-  iš maną išvaizdas. Juoda...  Ale ašgirdau pažįstamų balsų, katras tildę ir drausminą berniokų pašaipas. E tas pažįstamas balsas buva mūsų kaimą seniausiają žmagaus, katras buva jau aštuoniasdešimt devynerių metų. Seniokas prėja pre tų berniokų. Ją žodžiai buvą pikti, ale teisingi:
    - Ką  jūs, berniokai, šaipates ir niekinat kitų, katras yr silpnesnis ir nat mažesnis ? Savą jėgų galėtumet rodytę stipresniem ažu savi. Misliu, kad jūs dabartes turėtumėt ją atsprašyte.
Susgėdą berniokai. Navatnai persukį žundus burbėdami atsprašę. Žinok ne ną dušes. Suk jas biesas. Man atsprašymą viškai ir neraikę. Bili, tik atstoją.
       Na ta čėsą, kai seniokas subarė vaikius, ję gal ir paskeitė, gal ne, ale tapa šek tek  kitake. Gal išmoka tiesiog nekliūdyte  silpnesnių, gal tiesiog privingė drųsaus žmagaus. Ale man ir ta buva gana- ašei galėjau ramiai augte sau- nars mažas ir silpnas.