Tai - ne tu, tik iš lūkesčių skiaučių sudėstyta vizija,
Tik vaiduoklis visų ilgesingų sapnų,
Tik šviesos spindulys džiugią laimę išduodančiuos vyzdžiuose,
Tad  užmerkti akių aš jėgų nerandu.

Tai - ne tu, tik riba, nuo kurios atvilnija atoveiksmio aidas,
Kai esu neteisi, tu - rodyklė, kaip grįžt į save.
Tu - Amūro strėlė, kurią jis nežiūrėdamas leido,
Tu - toksai troškulys, nuo kurio būna lemta paskęst.

Tu - prasminga tyla, nedalintina nuotrupom žodžių,
Noras odą palikti prieš geismą aptvarstant glėbiu,
Tu - vedlys, kurs visas kerteles nepažintas aprodė,
Netekties sopulys, kuriam būti negali lygių.

Tai - ne aš, tik iš lūkesčių skiaučių sudėstyta vizija,
Tik vaiduoklis visų ilgesingų sapnų,
Tik šviesos spindulys džiaugsmo laimę išduodančiuos vyzdžiuose
Prisiglaust ir nurimt pas tave į Anapus einu.