Koks lētuviā būdā bruožas išskiria mus iš kitų tautų? Mysliju, kad kuntrybē. Va linkai mus draugiškai veik tris šimtmečius mučinā, linkiškai veik visus kalbė`t išmokiā, pavardes sulinkinā, bažnyčiase až letuviškas maldas ir giesmes mušē, chamais vadinā, ale bũvam kuntrūs, veik nutautėjām, kol susgaudiam, kad raikia būt‘ savim. Až tai linkai dabar, vaje, kaip pyksta,- dabokit, ožka pria vežĩmā neina, vilku pasvertį gatavi sudraskyt. Nu, su maskoliais irgi tas pats.
Tai iš kur gi ta lētuviška kuntrybē. Mysliju, kad nā žūklās. Ana par žūkly` mum genuos indėta, na ladynmečiā laikų. Par mus ažerų ažerė`lių, upių upeliūkų gi kažnoj panamėj veik yra. Pria jų pašlaitiam pradžioj kasiam noras, paskiau stātēm namus, pilām pilalas, mėgām salalas pusiasalius, ā kur jų trũkā, apkasdavām ravu paažerės kalnālį, ar un kuolų virš ažerā apsgyvĩndavam. Kokia vygada,- prā trābos duralas, atsdaris, sau meškerioji,- ar ne pasaka. Pria žuvies teip pripratam, kad vēliau be paties pagautos žuvies ažeri ar upelaj tĕvam kūčiās bũvā ne kūčiās, gi ir razumėliā jiem ānās dadėdavā.
Visi nā vaikystēs bũvām išmokyti protēvių gudrybių: volų iš arklią uodegos ašutų supint‘, plūdelį` iš pušies žiavės išdrožt‘, a kiti ir būčių, vinteriokų arba bradinį iš kanapinių siūlų numegzt‘ ar kabliukų, blizgį bei žiberklų nukalt‘, perkaly` un upeliā padaryt‘, ir iš ũžālā šakų vāržų žuvim laikyt nupint‘.
Ale ar teip jau lingva tu žuvelioti bũvā pasgaut‘. Padabokim, kaip atrodē ta kuntrybēs mākykla.
Tik ribokai žīnā, kaip raikia ištykā ait‘ pria undeniā, kad žuvų nenugūsdint‘, kaip tykiai raik sadėt paežerė`j un velė`nās, meškerį ažmetus, ar un pāramā, ar čalnoj, net kai uodai ir mašalai tau kraujų čiulpia, nesukrutėt‘, nepliaukštert‘ sau par žundų. Ir čėsais sėdi, sėdi kiaurų dienų ir tik nā katiną atsgint‘ tesugauni. Aini namo spjaudais, prisižadi, kad daugiau čia neisi ir vėl, pa kiek laiką, vėl sė`di čia, aba tik čia undenīnēs lelĩjās takios grāžiās, tik čia gegutē daugiausia laimēs žada, tik čia geriausi draugai renkas...
Norit pasgaut didesnį žuvį, raikia da didesnes kuntrybes ir narava. Didelas žuvis sanovej gaudė un šniūrų su gyvu mažu žuveli` ar luokydava su žiberklais.
Žēmōs pradžioj, suskirtus čystam ladui, aini su kūli` až pečių tykiai, tykiai, daboji gylė`n, kur pria šiekštās ščiupokas kavojas,- neatsargus krustelė`jimas ir dykas tāvā kūlė`s mostas. Lingviau nakčiu, iš čalnālās luokijunt, dratų kašeliotēj degunt smaliokam ar beržų tošēm, tadu žuvēlās dyvijas nematytu šviesu ir nebėga, ale tik sukrutink undenį tiek ir tematysi šamų dabojusį iš pā kēlmā.
Su didelėm žuvim visokių pamokančių šposų būna. Tėvas luokydamas Stirnių ažeri pamatē nemažų šamų, prisnaravijis, kad smeigs sprundan, a tas tiesiai šešėlin pā aldiju kavotis, Nepagalvōjā, kad ānas toks didelis ir stiprus gali būt. Lūžā žibērklā kotas, netekis lygsvarās tėvas pūkšterājā stačiu galvu ažeran ir da aldija apvirtā. Brāliuk tu mānā, gi bũvā lapkritis... Čiut, čiut išsikrāpštē. Tų šāmų pā trajeta denų vėjas pusgyvį išvārē kraštan,-pusuntrā pũdā svėrā.
Su žibērklu dabar žuvis medžiot‘ nelaidžia, jei nori tų daryt‘, raik pā ũndeniu paskavot‘. Ale kokia ti mdžiōklā pā ũndeniu, kai negirdi paukštialių giedunt, nematai kviatkelių, ir debesėlių plaukiunčių dungum ir undenėliu. Sākā, kad ir ažerą vardas atsradis nā to dungaus atžerė`jimą tau pā kōjām.
Taigi mialiausia žūklā tai su meškeriōti. Nori,- gaudai drabų,- ašeriōkus kuojalas nā krāštā. Didesnėm raikia inbrīdus ažmest‘ až mindrynā. Kaip gera vasarų kojas atmirkyt‘ pa visų savāitēs darbų. Bangēlās švilniai glōstā, jokia masažīstē teip nepadarys .Jei diālė` kokia prisisiurbs, gerai, kraujų paskystins, sveikesnis būsi. Tik, va, negali labai toli nubryst‘ arba tes mindrynu būna pazvalė`, da panuovāliu vadinama. Žingsnį žingsi ir, baliuk tu mānā, jau ir neri lig kāklā, ā bũna ir gyliau.
Susiedui Janokui panšiai ir nutīkā.
Meškeriōjā ānas Girūtišky, kur bũvā ažuveista kārpių. Patīkā jiem ti ganiava, tai išāugā didesni kaip du kuntāpliai. Taigi, pā jų niarštā, pā meilās denų, kadu alkaniausi geriausia kimba, ānas ir tāikias jų pasgaut‘. Diena bũvā šviesi, tai raikėjā ažmetus mēškerį ilgai kuntriai laukt‘, kad nusbaidį vėl sugrįžt. Belaukdamas sumyslijā ažrukyt‘. Meškerykātį insisprāudę terp kelių ir jau prisdeginės, ale tik kas tīmt‘ meškerių ir, daboja, ana plaukia āžerā vidun. Ānas iš paskos brīst‘ ale daaja pria pazvalė`s ir... niurkas. Išnīris daboja, kad lig ir sustōjā meškerykātis plaukis. Janokas gi bũvā gēras plaukīkas, Labanarka jo skersai išilgai perplaukiata, tai atsisagia diržų, nuskrātē kelnes ir kaliuošus ir sieksniais vārā, ale tik arčiau atplaukia, tasai vėl plaukia talyn. Daboja, kad jau ir āžerā vidurys, myslija, - aina ānas pēklān tas karpis, gi sāvā Janytī dā noris pamatyt‘. Pasũką kraštan, ale kvāpā vis mažiau ir mažiau. Vienų roz gurkšterājā ũndeniā, kitų ir toks striōkas apjēmē, kad runkās pasdārē visai medĩnēs. Atsisveikinā su sviāteliu gražiausiu ir inkvėpis ōrā laidžias dugnan. Ale pajũtā, kad ir dugnas neteip jau giliai. Atsispyriā iš visų jagų ir daboja, kad galva išlindā oran. Taigi, vėl inkvėpis nuslaidia dugnan, tris žungsnius dāvē link krāštā ir teip pā ũndeniu bešakinėdamas pesčiom ir išlipiā kraštan.
Parājā namo miškais, aplinkdamas kaimus, tik su šeimyniniais triusikais.
-Dāvanok, Janyt‘, kad šiundej be kārpių grįžau...
-Matau matau, - sākā ana, - ale kur kialnēs, kiba su šernais un arielkās išmainei?
Paprōvijā, kaip ānas āžerā dugnu pesčiom tik del jos parājā, atslaidia Janytēs širdis. Ilgai nenārė`jā jo laist‘ žuvaut‘, ale ar tu nulaikysi, kai tas jau kraujan ināugį.
Sanų sianovēj sakydava – kiti laikai, kiti paprāčiai. Dabar pōžērās, niat ištisi ažerai prikvatizuoti, bet kur nepameškeriosi, ir tenka brungiai žuvaut‘ pašvinkusias žuveliotes Māksimāse. Maža mum līkā vietų, kur kuntrybēs galim mokytis. Ā mažai žuvelių valgunt ir prātēlis skystėja. Tai ir peštis del nēkų pradėjam.
Ir kur gaut‘ mum dabar rodų, kai pradeda trukt kuntrybes?