Laikėsi, laikėsi šeimininkė, bet per atlaidus taip nusigėrė, kad Danielius su Nikodemu vilkte nuvilko ją į lovą.
Kaip ir kiekvienais metais, taip ir dabar šeimininkė atlaidams liepė padaryti alaus.
Pirmą vakarą moteriškė šiaip taip ištvėrė. Anksti ryte visi išvažiavo į bažnyčią, o grįžę vėlai pietavo. Buvo tik sava šeimyna. Nei Danielius, nei Nikodemas daug negėrė, gal tik kokias dvi tris stiklines per pietus.
Šeimininkei tiesiog nebuvo su kuo gerti, bet kitoj dienoj pasimaišė žmonių. Atvažiavo kūmas – Dnieliaus dėdė, užėjo kaimynas, užsuko pasveikinti su šventėmis seniai bebuvęs seniūnas. Svečius, žinoma, reikia priimti deramai. Šeimininkė gėrė su svečiais, o kai jie išsiskirstė, nesiliovė ir likusi viena, kol visai užsibaigusi sukniubo ant stalo.
Adeliutė baisiausiai nusigando.
– Kažkas atsitiko tetai! – pripuolė ji prie Danieliaus. – Gal reikia daktaro? Žiūrėk, kaip ji apalpusi guli ant stalo.
– Nieko tokio, nebijok, – nuramino Danielius, – jai tik reikia atsigulti. Išsimiegos ir vėl bus sveika kaip buvo.
– Tai kas gi jai yra? – toliau nerimavo dukterėčia, – ar koks nuomaras, ar kas? Nieko nepasakojo, kad tokią ligą turi...
– O kad mėgsta išgert, irgi nieko nesakė? – nusišaipė Danielius. – Argi nematai, kad prisigėrusi kaip kiaulė? Ateik, Nikodemai, padėk nutempti į lovą.
Adeliutė ir tiki, ir netiki. Gal Danielius tik prasimano? Negali būti, kad tokia gera teta gali būti girtuoklė... Bet, kai neilgai trukus, per bulviakasį teta vėl „apalpo“ ant stalo, tada ji ir pati įsitikino. Be to ir pati teta pagaliau prisipažino.
– Turiu tokią silpnybę prie alaus. Nieko negaliu su savim padaryt, – dar po vieno tokio „priepuolio“ pasiguodė ji dukterėčiai, – kiek kartų prisižadu sau daugiau nebegerti, bet, kai tik pamatau alų, negaliu susiturėt ir gana. Niekai, iš manęs jau nebebus žmogaus. Pratinkis, vaikeli, tau teks tame ūkyje šeimininkauti. Niekam nieko nesakau, bet ir su sveikata ne kaip jaučiuosi, galva pusiau plyšta, visi kaulai skauda, širdį duria, rankos tirpsta.
Kai išgeriu, tam kartui viską kaip ranka nuima. Niekur neskauda, ramu ant širdies, taip gera... Bet ryte, tai nors sienom lipk... Turiu išgerti, kad skausmą nuimtų... Taip ir vėl prasideda...
Adeliutei vis dažniau tenka anksti keltis, taisyti pusrytį šeimynai, bet į laukus ji vis dar neina. Vietoj šeimininkės ji ruošiasi po namus, tvarko pirkią, melžia karves, šeria kiaules, ravi daržus.
Teta tuo metu guli ir pagirioja. Adeliutei kitą kartą net apmaudu, bet ką padarysi... Juk teta... Ir gera teta. Paėmė pas save iš kumetyno, priglaudė, parėdė... Ji sočiai pavalgiusi, bet nelabai patinka Aliutei tas šeimininkavimas. Geriau jau būtų laukuose dirbti. Maliesi, maliesi čia namuose per dieną, sukiesi, sukiesi aplinkui... Vis ant kojų, o to darbo galo nematyti. Nusiplūki, o darbo – nėra ką parodyti. „Ką čia veikti namuose?“ – visų tokia nuomonė.
Šeimininkauti Adeliutei teko ilgai, nes teta vis rečiau ir rečiau bepasirodo prie pečiaus.
Rudenį per kūlimą eilinį kartą teta labai prisigėrė, o išsipagiriojusi pakvietė Danielių į stanciją pasišnekėti.
– Danieliau, vaikeli, pradėjo ji graudžiu balsu, – ilgai galvojau, galvojau ir nutariau nebelaukti ir viską tau pasakyti. Pats matai, kaip man nesiseka atsikratyti to gėrimo... Matyt tik grabas mane nuo to įpročio išvaduos... O ir su sveikata ne kažin kas... Pagiriodama guliu ne šiaip sau, kad tinginiaučiau. Sunkiai sergu, kankinuosi... Tikrą teisybę sakau. Visi kaulai braška, širdis skauda, muša, daužosi kaip pašėlus, o tarpais ir visai sustoja... Neatsigausiu vieną kartą ir bus po visam. Kol dar esu gyva, vaikštau savo kojom, noriu viską taip sutvarkyt, kad niekam nebūtų jokių rūpesčių po mano mirties. Ne dėl to tave pasikviečiau, kad skųsčiausi savo bėdomis, bet noriu kai ką rimtesnio pasakyti. Ženykis, vaikeli, Adeliutę – štai ką aš sugalvojau. Nors ir rytoj važiuojam pas notarą, užrašau jums visą ūkį, o pati pasitraukiu „ant išimtinės“. Gerai pažįstu tave, žinau, koks tu geras gaspadorius, o pats matai, kokia darbšti ir tvarkinga Adeliutė. Gyventumėt gražiai, nieko jums netrūktų. Žemelė gera, nemažas gabalas, tik reikia gero gaspadoriaus... Ne tokios gaspadinės kaip aš. Tikrai nuo dūšios viską atiduodu į jūsų rankas. Nė kiek negailiu ir nesigailiu taip nusprendusi... O man nieko nereikia... Tik kad būčiau pavalgiusi, apsirengusi, na ir alaus kai kada padarysi... – pusiau rimtai, pusiau juokais dar išsiderėjo šeimininkė. – Tai kaip sakai, vaikeli?