Jau brėkšta. Mintys kvaitulingos
Vėl pasislėps tarsi šešėliai.
Nutils jos, tarsi būt pradingę.
Į vakarą sugrįš ir vėlei,

Kad naktimi galėt grožėtis,
Kad šauktų nerimą ir viltį.
Ir kai vėl širdį ims skaudėti –
Aš nepriversiu jų nutilti.

Jos veršis į kiekvieną spragą,  
Į trapų Žemės virsmą naują,
Kur sielos tarsi paukščiai klega
Ir bangos vis krantus skalauja.