Ot ka to žinotom, mana babutėla,
kok\' man teka laime su tav\' pakalb\"ėt.
Nors tavės nebėra šitiek dauga metu,
bet\' to gyv išliok\"ė Lionkavos tarmė.

I brangesniu tortu nėra i nerasėm\',
kor unt lauku augam Šėlios pakrašty.
Tiok daba jau žymės nebelika jokios,
kor stuvėje gryč\' ta medžiu apsupty.

Da acimen aslo, družinėto lovo,
šienik\"ės pakloto buva miel gul\"ėt\'.
U kadom priš atlaidz skrynios dongt\' pakėl\"ė -
šitukio senovė laidė mum įkvėpt\'.

Atmėnc neaplaide: žyd\' da rūtos žalios,
katras to myl\"ėjė darža pakrašty,
i pu šitiek metu žyd\' da pinavijos,
da i šulne svėrte kart\"ės im girgždėt.

Bet tavės nebėra. Abrūsėl\' tiok vieno
aš lig daba betor\' tava atminčė.
I džiaugios be gala - vaikelė suprata,
ka to mūsų tarmė saugot\' jiem reikės.

Būtų graž labjausė, ka i anukėlė
da mukėtu šiteip su man\'  pakalb\"ėt\' -
žeme apsivers mum, laikrudžė sustos juk,
jeigu mūsų Lietov užsenės šnekės.


\" - tarti kietai
\' - tarti minkštai