37 dalis

Sargybiniai žaidė kauliukais ir kartais užmesdavo akį į mišką. Vienas iš jų atsiduso:
-Kada prasidės kita pamaina? Čia niekada nieko neįvyksta. Tai jau baisiau už žudikų gaują.
Kitas sargybinis šyptelėjo:
- Man kautynių gana. Aš dar su Bevardžiu kovojau per portalų užėmimą . Dabartiniai laikai man labiau patinka. Jokių vorų ir kitokių šlykštynių. Dar pora metų pabudėsiu šitoje pilyje ir tada nusipirksiu mutageno. Visada atrodysiu kaip trisdešimties. Tada susirasiu padorų darbą. Saugoti visada girtą princą- tikrai ne pasaka. Nuo ko čia jį saugoti? Gal nuo šernų. Tame miške nėra nė gyvos dvasios.
Jaunesnysis sargybinis pritariamai nusijuokė, nors iš tikrųjų planavo apie senio šnekas pranešti princui. Tada jau pinigų visiems jo norams pakaks ir nereikės nuobodžiauti šitame visų pamirštame kampe. Sargybinis nužvelgė mišką laimingu žvilgsniu... Jis net pašoko ir nukreipė arbaletą link stambaus uosio. Tada nusikeikė ir vėl atsisėdo:
- Nepatikėsi, akimirką pamaniau, kad matau mešką. Nelabai didelę, lyg žaislinę. Bet galėčiau prisiekti, meška. Aš mešką tik filmuose esu matęs. Gi po katastrofos išnyko daug gyvūnų. Iš kur čia meškos?
Vyresnysis sargybinis nusišaipė:
- Va, perspėjau nepirkti pigiausio alaus. Jau matai meškas. Po antro ąsočio gal ir briedžius vėl pamatysime. Va, teko man medžioti juos, seniai tas buvo. Tu moki už ąsotį, jau pamečiau skaičių, kiek sykių pralošei...

Jauniklis patraukė į turgų. Anksti ryte greitai nusipirko ąsotį tamsaus alaus ir diktofoną. Vis dėl to su įrašu ateiti pas princą lyg ir solidžiau. Dabar jis paskatins senį šnekėti  apie... Mintis čia nutrūko, nes iš vaikino burnos pasipylė kraujas. Jo nugaroje perverdamas pilvą styrojo durklas. Jis buvo dar ir užnuodytas. Vyresnysis sargybinis pasitaisė juodą gobtuvą ir apsidairė. Moteris, kuri pardavinėjo alų, demonstratyviai žiūrėjo į kitą pusę. Taip, jai tai kasdienybė. Tik vienas sargybinis grįžo į savo vietą. Jis pasidžiaugė, kad elfai jį išmokė naudotis savo telepatinėmis galiomis. Be jų būtų buvę riesta...
Specialiosios armijos leitenantas, priklausantis retai ateivių rūšiai, lipo šiaurine pilies siena. Jo nagai lengvai kibo prie akmeninio paviršiaus. Leitenantas elgėsi ypatingai atsargiai, jeigu nors vieną sykį per stipriai įsikibs, sumautas akmens luitas nukris su juo ir sukels visus ant kojų. Leitenantas mėgo savo nagus, nes jie buvo iš titano. Jis didžiavosi, kad gamta vieninteliai jo rūšiai davė tokius galingus nagus. Leitenantas buvo užkietėjęs ateistas. Jis negalėjo patikėti, kad jo protėviai galėjo būti sukurti dievų. Jis, žinoma, dirbo nemirtingam žmogui, bet šis faktas jam netrukdė netikėti dievu. Leitenantui teko susitikti su tvarkos dievu, bet ir tas savo galią gavo iš kažkokios retos knygos. Tai erzino šį karį ir jam dažnai dėl to tekdavo supjaustyti kokį daiktą ar vožtelėti kvailam eiliniui. Juk logiškai mąstant niekas jam netrukdė tapti tokiu galingu kaip dievai. Jo darbdavys pakeitė savo kaulus nesunaikinamu metalu ir turi magiškų galių. Tas neverčia jo dievu ar geresniu už jį. Leitenantas norėjo, kad jam atliktų tokia pat operaciją ir išmokytų kitų būtinų dalykų. Bet ne, tai per rizikinga... Leitenantas persirito į sargybos mėgstamą vietą. Radęs pustuštį bokalą alaus, jį ištuštino. Apsidairęs nepamatė nė gyvos dvasios ir įjungė nematomumo generatorių ant savo diržo. Leitenantas toliau savo mintyse keikė visus ir viską. Jis nemėgo magijos, netgi būtinos. Jam visada reikėjo slėptis. Tam tiko nematomumo generatorius. Tas daiktas klaikiai užkaisdavo ir po penkiolikos minučių norėjosi kaukti. Leitenantas tyliai nusikeikė, vadas jo neperspėjo, kad jį gali pamatyti vienas iš sargybinių dar sėlinant mišku. Žaislinė meška, kad juos kur sifilis pakirstų... O juk vado pranašystės buvo teisingos, iki smulkmenų teisingos. Vadas tyčia jį pakišo. Norėjo patikrinti, ar teisingai reaguos situacijoje. Diržas jau degino ir leitenantas jį siuntė į klaikiausias vietas, nors jis ir išgelbėjo jo kailį. Leitenantas vos  neužkaukė pamatęs, kad prie durų į reikalingus koridorius būriuojasi žmonių minia. Tai buvo jo nemėgstamiausias žmonių įprotis- visada užblokuoti įėjimus ir išėjimus besidomint kuo nors kitu. Pilies gyventojai stebėjo šokėją ir akrobatą besimėtančius peiliais. Jis vos nesuriko žmonėms prasiplauti akis. Peiliai buvo iš aliuminio, tą jis pamatė iškart. Ateivis numetė nedidelę dūminę bombą ir tvojo stambiausiam žmogui į snukį. Tas sukėlė norimą efektą, žmonės pakriko ir stambusis žmogėnas sukėlė muštynes. Niekas nepastebėjo trumpam atsiveriančių durų. Koridoriai buvo maloniai tušti. Sargyba prie princo miegamojo durų ramiai gurkšnojo vyną. Leitenantas dėl visa ko įmetė į vyno ąsotį saują migdomųjų. Po kelių minučių sargybiniai jau knarkė. Leitenantas, išjungęs generatorių, iškilmingai išspyrė duris. Princas pašoko ir nespėjęs net surikti taip ir liko prasižiojęs. Leitenantas atsiduso:
- Aš žinau, aš labai panašus į mešką. Mano ūgis tik 1, 60 metro. Esu gražus meškutis ar ne? Atnešiau tau, deja, ne medaus, o liūdną pasirinkimą. Tu iškeliauji iš savo pasaulio visiems laikams ir dirbsi imperijos pasaulyje . Kokiame, gali pasirinkti, profesiją irgi. Jeigu to nenori, man teks išplėšti tau širdį ir sudeginti tavo lavoną tiesiog čia ir dabar. Tavo sargyba miega. O tie, kurie budi prie sienų, irgi nelabai rimtai žiūri į savo darbą.
Princas kažką suburbuliavo ir šnekantis meškinas išleido savo nagus. To pakako, kad princas prabiltų suprantamai:
- Aš norėčiau keliauti į kokį tropinį pasaulį. Deja, esu princas ir tikrai nežinau, kokia profesija man tiktų.
Leitenantas pliaukštelėjo ruda letena sau į kaktą. Vienas iš daugelio gestų, kuriuos jis perėmė iš žmonių. Jis tiesiog negalėjo suprasti, kaip šaunūs kariai ir galingi magai galėjo būti tos pačios rūšies atstovai kaip šitas degeneratas. Leitenantas spustelėjo kitą mygtuką ant savo diržo. Meškinas ir princas stovėjo tamsiame požemyje. Princui dar nespėjus ko nors paklausti, leitenantas nuspyrė jį kamerą. Meškinas sujudino savo ūsus-tai buvo šypsenos ekvivalentas:
- Reikia rasti, kas tau padėtų išsirinkti profesiją. Iki tol esi kalinys.
Meškinas norėjo raportuoti vadui, bet princas suriko:
- Aš- politinis kalinys ir sutinku derėtis. Noriu užrakinto aukšto, kuriame galėčiau ilsėtis.
Meškinas sukrutino ausis:
- Kokie gi tavo politiniai pasiekimai? Pragėrei visą gyvenimą ir esi bjaurus veltėdis.
Leitenantui vėl norint išeiti kažkas suriko:
- Aš doras kareivis, kuris pavogė šiek tiek ginklų. Kodėl mane uždarė prie politinių kalinių. Perkelkite mane pas vagis.
Sargybinis, stumiantis vežimėlį, suriaumojo:
- Tylėk, nes vakarienei gausi tik avižų košės. Lyg mūsų leitenantui svarbu, kur tu nori praleisti savo bausmės laiką.
Leitenantas vėl sukrutino ūsus:
- Gal ir svarbu, tikrai įdomu... Paleiskite kareivį, jis per savo trumpą tarnybos laiką nuveikė daugiau nei tas princas per savo gyvenimą. Jis valgys su manimi keptą lašišą. Pavogti visą užburtų peilių krovinį reikalauja smegenų. Beje man užkliuvo, kad princo pilyje visi sargybiniai girtuokliavo. Jeigu mano sargybiniai daro tą patį, aš pasirašysiu įsakymą uždrausti alų visame mieste. Ar jums aišku, sargybini?
Tas sumušė kulnais ir suriko:
- Tikrai taip, tamsta leitenante. Bet nemanau, kad mūsų gerbiamas vadas ir dievas sutiktų su šiuo įsakymu. Jis ir pats myli alų labiau nei visi sargybiniai.
Meškinas pasitrynė ausis ir išsivedė vagiliaujantį kareivį...

Annataras su Eva deginosi prieš saulutę. Įsilaužti į tuščius rūmus privačioje saloje buvo nuostabi mintis. Ypač kai jie visiškai tušti. Meras jau surinko visus vertingesnius daiktus ir išlaužė seifą. Meras nelabai mėgo saulę, bet seife rasti trys milijonai nušvietė jo niūrią dieną. Jam teko prisidėti prie jauniklių gaujos. Gauja, aišku, perspektyvi, bet vis tiek... Annataras mostelėjo skėteliu, ištrauktu iš džino taurės.
Nagi, pralinksmėk, mere, mūsų sąskaitoje jau dvidešimt milijonų. Dalis pelno prapuolė per tuos prakeiktus mėnulio deivės brangakmenius. Elfai nenori pirkti šventų brangakmenių. Po tokių prietaringų nesąmonių jie dar nesideri su imperija. Dead One, vienas iš mūsų didvyrių, tapo dievu. Na ir gerai, vienintelis, kuris dar ieško mano tėvo. O jie jam taip atsidėkoja.
Meras jau norėjo atsikirsti, bet staiga žioptelėjo:
- Kur krepšys su pinigais? Juk ką tik laikiau, kas per nelabasis...
Visai netoli nuo poilsiautojų jų grobį į valtį krovė juodai apsirengęs vyras. Gobtuvas dengė jo galvą, o veidą visiškai paslėpė sidabrinė kaukė. Meras suriko:
- Ar bent žinai iš ko susiruošei vogti? Už mano galvą paskirta milijono premija. Vaikis, gurkšnojantis džiną, vertas dviejų. Eva jau beveik verta milijono. Taigi, asile, nešk atgal viską, ką pavogei. Ar nori susikauti prieš mus visus?
Vagis nusijuokė:
- Aš žinau, kad gauja verta beveik keturių milijonų. Todėl ir atvykau paimti jus gyvus. Dar mažas grobis tiks prie mano milijonų.
Annataras išsitraukė stambų peilį. Jo akys liepsnojo pykčiu:
- Gyvas tu tikrai iš čia nepabėgsi...