Augdama turėjau tik vienų sanialį,  katrą vardas buva Juozapas ir dvi babutias – Karalinų ir Julijonų, ba kitas sanialis Aliaksandras numiria, kai da manį un svietą niabuva. Babutia Karalina tuoža numiria, kai buvau suvis maža, ba jas pačias ir niaatamianu. Atamianu tik viažėčias  su babutias Karalinas grabu išsukunt iš mūsų kialiutias ir raudančius tėtį su momu.
Mana sanialis Juozapas buva pravuornas, ciakavas žmogus, svietą matys, Dvinski buvįs ir Karaliaučiuj. Dvinskan tai anas iš pa Utianas nuviaidava pėsčias, a va Karaliaučiun savą mažųjų miargotį Liudvisių un daktarus viažia ratuosna inskinkys savą širmųjų kumialį. Anas na dušias mylėja procių, savą galvijus, katruos kialtavam vadina, bitialas, šuniokų Tuzikų ir mum su broliu tuoža mylėja. Mylėja tai mylėja, alia su tuo mylėjimu ir klapatą buva davaliai. Mūsų sanialis buva suvis niapadabnas un kitų mūsų ulyčias vaikų sanialius. Niapadabnas, užtat kad buva bia tuolką pabažnas, pabažniasnis nia tik už savą duktiarį, žintų, mūsų tėvus, alia ir už babutį, savą pačių. Un pomiatias ataminia visus potiarius, visas litanijas, karunkas, visas ražunčiaus tajamnicas, visas stacijas ir visus Dievą prisakymus. Ku ti babutiai su juo suslygint, ba ana tik potiarius makėja. Par sanialį bia potiarių pria stalą nia atsisėsi, a gavėniaj pasnikas strošnas ir da vakarais iš kantičkas giadodava ir babutiai liepdava. Jau kaip mum su broliu buva nusbodi šitie sanialia potiariai, niaduok Dievia, aik anys smalon. Daug klapatą ir galvas sopias su šituo sanialia pabažnumu turėja ir mūsų moma ja duktia ir šitas klapatas jų mučija kožnų niadėliu.
Par mum un kvartyras gyviana Utianas valsčiaus raštininkas ponas Kliamansas Zaranka nia tik niažanotas alia ir cicilikas anat sanalia „biazbožnikas“, katras sanialiui Juozapui buva kaip pašinas subinėj niai pats išsitrauksi niai kam parodysi. Tikra Dieva karionia. Sanialis musėt myslija, kad jam kaip katalikui priguli na amžinas prapulties ratavot šitą ciciliką dušių ir starojas žmogus iš visas macias. Starojas tai starojas a tuolką iš šitas staronias nikakią niabuva. Mūsų kvartirantas kožnų niadėlių iš šitas sanialia staronias provydava tijatrus, ba un mum aidamas iš bažnyčias užiajis sanialis tik pradarys duris išgirsdava:
– Dėdia Juozapai, tau jau dabar tamsta švintas šitiek čėsą bažnyčiaj pratupėjai ir kliaboną maliodijų prisklausiai. Dabar jau tamsta ir valgyt niabanarėsi, – pradėdava savą tijatrų mūsų kvartirantas ponas Kliamansas Zaranka.
– Kakiuos paibalius tamsta prasmisliji iš dyką buvimą? Kaip tai valgyt niabianarėsiu? Bia valgią žmogus gyvint niagali ir pracavot macias niaturi, – su kvartirantu sporidava mana sanialis.
– Bala niamati šitą valgymą! Geriau, tamsta, pasakyk kų šiundiai kliabonas par pamokslų pasakia? – taliau trotidava sanialį ponas Zaranka.
– Daug kų pasakia. Pasniką liepia dabot, niakurit, arielkas niagiart, potiarius kalbėt, spaviadin priait, kamunijų prijimt. Sakia už dviajų niadėlių bus atlaidai, sviatimų kunigų privažiuos bus kam spaviadoja. Barias unt tų, katria tik Vialykinias spaviadas aina. Niavalna šitiaip, raikia tris, kiaturis rozus un miatų spaviadotis, – rimtai susklapatyjįs, dabodamas un savą žintų ir un  mum, sakydava sanialis.
– Dėdia Juozapai, apia bobas anas nieką niasakia, znočijas muožna un susiedkas  nuviait? – niadaturėdamas iš juoką klausdava sanialą ponas Kliamansas Zaranka.
– Kaip tai muožna un sviatimas? Griekas smiartialnas. Žianytis raikia, turėt savą pačių ir visakas bus muožna. Apia sviatimas ir pamislyt griekas, – sakydava sanialis.
– A tai kol kliabonas gyviana su sava gaspadini Untuosiu, ana gi jam sviatima?– niaduodava pakajaus sanialiui, iš juoką niat pilvų susijėmys ponas Zaranka.
– Kų čia dabar išsimisliji? Matai, jam kliabonas gyviana su gaspadini. Liažuvis tamstai nudžius. Gaspadinia kliabonui viarda zupį, zacirkų, bulbas, arbotų, katlietus, bundialas kiapa, miargas su biarnu daboja, pria procias myga, kad durniaus niavaliotu, kliabanijas žlugtų vialėja, a nia glupstvam užsijama, – karščiuodavas sanialis Juozapas.
– A tamstas pati ar niaviarda bulbų su zacirku, ar niavialėja žlugtą ? Ir zacirkų viarda, ir žlugtų vialėja, tai kuo ana skirias na kliaboną gaspadinias Untuosias? – toliau trotija mūsų sanialį cicilikas ponas Zaranka.
Sanialis ir atsisėda, ir atsistoja, a ją žundus išmuša raudoni plėmai. Mūsų moma apskabina sanialį ir praša apspakajit, ba na takias strašnas niarvacijas ir apoplekcijų muožna apturėt. Sanialis mamos niaklauso ir, gindamas kliabonų gūzdina mūsų cicilikų ponų Kliamansų Zarankų ir piaklu, ir vialniais, ir pačiu Liucipiarium, katras smaloj virdamas ciciliką dušių piačių kūrians biaržiniam malkam, kad karščiau diagtų.
Niasistrošina mūsų kvartirantas niai piaklas, niai vialnių, niai Liucipiariaus, nia ukvatija anas ir dungun. Jam tik sanialia tijatras unt liažiuvią.
– Dėdia Juozapai, sakai, kad Dievas visa kų mata ir visa kų, girdi, sakai, kad žmogaus iškadija, tai kol anas laidia un lauką tavą bulbam supūt, kol anas laidia griausmui tavą juodmargį karvį užmušt? Kų anas dunguj darią, kai tau šitiaip ją raikėja? Musėt su apaštalais „durnių“ kartom lošia/ – niatstoja na samiala mūsų kvartirantas.
– Kaip švinta žiamia tamstų niašioja, pakaros ponas Dievas! Matysi tamsta dungų kaip savą ausis, švintas Piatras ir pra vartus niainslais, ba  anas tam ir pastatytas, kad tvarkas dabotų, – taliau gūzdina mūsų kvartirantų sanialis.
Moma atadaro šėpas durialas, išima valiarijoną lašiukus ir užlašinus unt cukraus paduoda sanialiui, katram niat apatinia lūpa atvėpus iš niarvacijos ir praša ana:
– Kad locka, aik tėtia nama galvijų girdyt ir babutiai padėt paršų papianėt.
Sanialis sunkiai stojas na suola, pasijama kiapurį ir aina pra duris, niat niadabodamas un mūsų kvartirantų cicilikų.
– Dėdia Juozapai, niaklausyk bobų, tamsta,  man pasakyk, kaip ti išeina su Marijas švintumu. Ana gi bia šliūbą vaikų instaisia, tai kol ponas Dievas jas niapakaroja? Kitom niavalnia, griekas, a Marijai kol nia griekas? – niapalaidžia sanialia cicilikas. Sanaliui Juozapui zlastis niat kvapų atajama, pagatavas prilupt mūsų kvartirantų, alia moma išstumia jį pra duris ir pra lungų pamatam kaip anas paknapstom kuria namą, kad babutei visakų piarsakytų. Ko tik niaprisiaidava, išklausyt babutiai apia ciciliką tijatrų ir sanialia niarvacijų. Iškadija mana moma babutias, alia niekuo jai pamačyt niagalėja.
Va mana tėtiai tai, misliju iš šitų tijatrų, buva davaliai juoka, anas tik mamos bijodamas sakydava, kad ir jam iškada sanialia.
Kiek niaprašydava moma mūsų kvartirantą, kad anas paliktų pakajuj jas tėvų, ba žmogus na takią susklapatijimą gali ir dūšių Dievui ataduot. Kvartirantas jai prižadėdava daugiau sanialia Juozapą niatrotit, alia kur tau, anas savą žodžių nigdi niaslaikia ir šitie tijatrai būdava par mum kožnų niadėlių, kai sanialis aidamas iš bažnyčios nama užiaidava mūsų prilunkyt. Pasibaigia anys tadu, kadu mūsų kvartirantas Utianas valsčiaus raštininkas cicilikas ponas Kliamansas Zaranka buva iškialtas kitan valsčiun.