Maestro, sugrokite man tylą visu garsu,
Kad suskambėtų mano prabangūs
Karališkieji rūmai smilkiniuos,
Kad išgirsčiau, kaip ramumą sodriai
Griežia mano čelės,
Kaip pirmas smuikas išvingiuoja
Nuo forte iki visiško piano.


Orkestre, išverkite man muziką
Tyliais lengvais pienės pūkais,
Mano rankoj nenulaikomais,
Ore galantiškai išsisklaidančiais...
O po baltos ramybės ir mirties
Pakelkite man iš miegų
Oloj paslėptą keršto uraganą!


Išspausti
Pajausti
Nusėti
Orą
Virpančiom
Tylos bangom...

Nepaleisti,
Nepalikti
Smičiaus
Mirštančiom
Išdžiūvusio
Gyvenimo
Rankom...

Iki paskutiniosios gyventi gražiausias
Pavasario melodijas grojančiom viltim –
Muzika buvo tavo liesas gyvenimas,
O gyvenimas – maža deganti ir grojanti dėžutė...

Už kiekvieną sūrią ašarą
Gaunu po vieną matomą garsą
Iš Tavo testamento,
Mano kadais dar vaikiškoj širdy palikto...

Prašau, sugrįžk tyliai...