5
Kaltė
       „Visi esame kalti už visus ir visiems,
          o aš — labiau negu kiti.“
            F. Dostojevskis

Kalčiausias — aš, suvokęs kaltę,
Kad aš — ne daiktas nebylys:
Kažkas išplukdė, davė valtį
Ir vardą davė — gražbylys.

Paliko Pats tylos valdovas,
O irklų vietoje ir burių
Man kuprą žodinę užkrovė,
Kad dar prieš įvykį jį tarčiau.

O kaip prabilo tylintis pasaulis:
Tylėjo jis — kalbėjau aš
Ir nejutau jokios apgaulės —
Braukiu — rašau, braukiu — rašau

Kaip tiesą — sykį sutrikau:
Juk žodis — tik irklai ir burė,
Įvaldęs juos, aš keisti sutikau
Pasaulį, kuris mane užbūrė

Tyla ir kerinčia slinktim į nieką —
Abstrakcijų jūrose seklu:
Kas amžina, kai žodžio nebelieka? —
Vien gniužulas kartus — kimu.

Vien gaivalingas garso grožis,
Pats sau narciziškai žavus,
Kaip daiktas patį daiktą gožęs,
Toks pats lemtingas kaip žmogus.