Aš nežinau, kaip dar turėčiau kviesti,
Kad atsilieptum ir į mane prabiltum.
Kaip man tavosios sielos prisiliesti,
Kad tu gyvenime savęs nebenuviltum.

Galiu tiktai prašyt, mylėt ir laukt.
Ir tyloje šalia tavęs budėti,
Juk kartais reikia visiškai nedaug —
Ranką ištiest, geru žodžiu padėti.

Patyriau kartų praradimo skausmą
Ir graužatį, kad neatsuksiu laiko.
Juk motinos nežino šito jausmo,
Kai kūdikį gimties glėby dar laiko.

Galbūt nei tėvas, nei mama savim
Nemoka tobulai vaikų mylėti,
Galbūt jie klysta, bet visa širdim
Tetrokšta mylimiems vaikams padėti.

Tu — tobulas esi iš prigimties,
Ir meilės kupina tava krūtinė.
Tad neliūdėk, o ranką man ištiesk,
Aš būsiu tavo draugė pirmutinė.

Apsižvalgyk, juk tu esi unikalus!
Gal pats gali padėt kitam pakilti?
Tavoji šypsena, žmogau brangus,
Kitam gyvent įžiebti gali viltį.