Kai aš ateisiu kils audra
Ir violončelė kviesis naktį,
Kad ši, budri kaip visada,
Neleistų ilgesiui apakti.
O jis, išstypęs paauglys,
Kaip šilta vilna kris po kojom.
Stygomis natų lietūs lis.
Nustebsi - lietuje raudoji.
Aš atiduosiu tau garsus,
Jie neš į išsvajotą tylą,
O lietūs, skleidžiantys žiedus,
Lai Vaivos rykštėmis prabyla.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-03-22 21:42:38
Mmm... Vaivos rykštės man visada patinka :) :)
O jei rimtai, tai... visai neblogai. Kai kurie posakiai gal tarpusavyje gan parodaksaliai atrodo, bet tai turbūt nėra blogai :) Taip ir norisi į tąją išvajotą tylą :)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-03-22 21:17:18
Dar negirdėta simfonija.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-03-22 17:45:43
antrame posmelyje 1-3 eilutės užkliūva dėl kirčiavimo
Vartotojas (-a): lūpdažis
Sukurta: 2012-03-22 17:13:34
Antrasis posmelis kažkaip nesusiskaitė man. Bet iš esmės - gerai, pavadinimas suskambėjo su tekstu, nors galėtų griausmingesnė ta simfonija būti...:)