(1941.10.01 - 2008.07.18)

Dar praeitų metų spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatui Aleksandro Stulginskio Universiteto (toliau ASU) ekonomikos profesoriui ir vienam iš reikšmingiausių atkurtos Lietuvių Tautininkų Sąjungos valdybos narių Mečislovui Treiniui būtų sukakę 70 metų. Deja, šių metų vasarą jau sukaks ketveri metai, kai šviesios atminties profesoriaus neturime gyvųjų tarpe. Bet už tai liko jo dideli moksliniai darbai, parašytos monografijos, šimtai publicistinių straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose. Jo žmonos ponios Elenos Treinienės iniciatyva, panaudojant nors nedidelę straipsnių dalį, buvo išleista knyga „Tautos ir jos žemės jungtis“, redaktorė Nijolė Grinevičiūtė. Knygą sudaro 6 skyriai, 258 psl. Nemažai straipsnių skirta lietuvių tautos, jos būvio analizei, tautininkų istorijai. Minint profesoriaus M.Treinio 70-tį, knyga buvo pristatyta universiteto mokslinėje konferencijos, o šių metų kovo 20 d. Lietuvos mokslų akademijoje (toliau LMA), kartu su Aleksandro Stulginskio universitetu ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubu, surengta mokslinė konferencija „Tautos ir jos žemės jungtis prof. Mečislovo Treinio spaudiniuose“.  Konferencijoje pranešimus perskaitė LMA tikrasis narys ASU profesorius Algirdas Motuzas, Lietuvos Nepriklausomybės Akro signataras dr. Eimantas Grakauskas, ASU Ekonomikos ir vadybos fakulteto katedros vedėja prof. Vlada Vitunskienė, Mykolo Romerio universiteto profesorius Alvydas Baležentis, pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras Vytautas Knašys, ASU prorektorius prof. Jonas Čaplikas, LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus Agrarinės ekonomikos ir sociologijos sekcijos pirmininkas prof. Antanas Poviliūnas ir kt. Pranešimą „Mečislovas Treinys – tautinės krypties politikas“ konferencijos dalyviams perskaičiau ir aš. Jį, truputį sutrumpintą, siūlau ir skaitytojams.

Mečislovas Treinys - tautinės krypties politikas

Kalbėti apie M.Treinį kaip nors kitaip apskritai yra neįmanoma, nes jis ėjo ne tik tautinės politikos kryptimi ar taku, bet tiesiu jam gerai žinomu keliu, kuriame ir yra palikęs pačius gražiausius pėdsakus, šio kelio ženklus. Išleistos knygos pavadinimas „Tautos ir jos žemės jungtis“ kalba apie tai, kad beveik lygiavertėmis dalimis bus kalbama apie tautą ir apie žemę, o dar konkrečiau – apie lietuvių tautą ir Lietuvos žemę, jos teritoriją, dabar esamą bei buvusią anksčiau. Manau, kad ne tik visą M.Treinio, kaip politiko veiklą, bet ir visą gyvenimą, visus jo darbus žymėjo pagrindiniai atskaitos taškai – lietuvių tautos praeitis, dabartis ir ateitis. Ne tik atsiradusios naujos galimybės, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bet ir atsiradę nauji iššūkiai sudėtinguose pirmuose metuose, o dar daugiau vėliau, valstybei ir tautai įsijungus į ES valstybių gretas, kai bet kuri tauta susiduria su iki šio laiko nepažintomis globalizacijos grimasomis. Per 50 metų įgytas atsparumas ir imunitetas rusifikavimui gali neapsaugoti nuo ne pačių geriausių  moralinių nukrypimų, kito gyvenimo būdo ir kitų humanistinių vertybių įtakos. Net ir kalbos požiūriu mažai kas pasikeitė, tik vieną slegiančią kalbą pakeitė kita, ir dar ne viena.

Visas šias problemas ir grėsmes M.Treinys labai puikiai jautė, daug apie jas galvojo ir rašė. Nemažai savo minčių tautinės politikos klausimais yra palikęs parašytuose ir skelbtuose straipsniuose jau anksčiau, daug jų yra šioje knygoje, bet gal dar daugiau yra likę neišleistuose, neskelbtuose darbuose, buvusiuose Lietuvių tautininkų sąjungos, jos frakcijos Seime 1992-1996 metais pareiškimuose, Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo ir vėlesnio Lietuvos Respublikos Seimo stenogramose. Esu įsitikinęs, kad visi šios konferencijos dalyviai jau perskaitė jo šeimos ir bendradarbių, kolegų išleistą knygą „Tautos ir jos žemės jungtis“, todėl apie joje patalpintus straipsnius tautine tematika nekalbėsiu, o pabandysiu nors prabėgtomis supažindinti su ta M.Treinio palikta rankraštine medžiaga, kalbomis, dokumentais kurių čia nėra.

Kai pradedi žiūrėti M.Treinio darbų palikimą tautos išlikimo klausimais, atrodo, kad pradarai didžiulę rašytinių lobių skrynią. Iš kitos pusės, pradedi suprasti savo ribotumą, kad visų minčių neužčiuopsi, visų puslapių neatskleisi, nes tam trūks ne tik laiko, bet gal dar daugiau išmanymo, kurio ne tu, bet jų autorius turėjo. Tad galiu paliesti tik kai kuriuos momentus, tikėdamas, kad dar bus žmonių, kurie prie M.Treinio darbų lietuvių tautos išlikimo klausimais sugrįš.

Nepabaigta knyga

Manau, kad vienu iš vertingiausių darbų tautiškosios politikos raidai galėjo tapti jo pradėta, bet taip ir nepabaigta knyga „Tautinė idėja politinių lūžių metais“, kurioje, pagal sudarytą turinį, turėjo būti tokie skyriai, kaip:
• Tautiškoji ideologija žvelgiant per dešimtmečių klodus;
• Lietuvių tautininkų sąjunga praradimų metais;
• Išpažinę radikalųjį tautiškumą;
• Saugoję tautą laisvai Lietuvai;
• Lietuvių tautinė idėja užatlantėje;
• Lietuvoje atgimusi, brandos nepasiekusi.

Deja, nors knygai surinko daug medžiagos, bet spėjo parašyti tik keletą skyrių.
Pradėjęs apžvelgti tautinės ideologijos vystymąsi nuo 1914 metų per „Vaire“ spausdintus straipsnius, 16-oje puslapių šią mintį veda iki 1939 metų, o vėliau  keliais puslapiais perbėga per skaudžius lūžio metus iki Lietuvių nacionalistų partijos kūrimosi, jos organizavimosi, veiklos bei  tragiško tautinių radikalų likimo.  Šiam mažai žinomam tautinės politikos tarpsniui paskiria net 55 puslapius, pateikia įvairių dokumentų.

M.Treinys rašo, kad jau ir anksčiau tautininkų ideologijoje ir veikloje formavosi dvi srovės – nuosaikioji ir radikalioji. Tuometiniai radikalieji tautininkai nesitenkino A. Smetonos tautininkams skirtu vaidmeniu – būti tarpininkais tarp tautinės vyriausybės ir visuomenės. Iš tarpininkų, A. Smetonos idėjų skleidėjų, tautinės vyriausybės darbų aiškintojų, jie siekė būti tautai naujų kelių rodytojais, iš vadovaujamų tapti vadovaujančiais. Ir taip daryti juos skatino ne ambicijos, bet savitas Lietuvių tautininkų sąjungos vaidmens supratimas. Siekdami dar stipriau įsitvirtinti Lietuvos politinėje veikloje ir jai vadovauti, radikalieji tautininkai spaudoje drąsiai skelbė dinamišką veiklos programą, kuri daugiausia buvo susijusi su  valstybės ir tautos ekonominiais reikalais. Vieni ieškodavo aktyvumo, kūrybinės dinamikos, dėl to atsirado aktyvistų vardas, kiti manėme, kad tik ramiu ir nuosekliu darbu realūs kūrybos vaisiai tepasiekiami. Nuomonių skirtumas dėl darbo metodo ypač pasireikšdavo, kai Vyriausybės vadovas kartu buvo ir Tautininkų sąjungos vadovas. Tada vieni norėdavo matyti Vyriausybę persiėmusią aktyvizmu bei dinamizmu, kiti pasyvumu, ramiu ir nuosekliu darbu. Pakitusios politinės sąlygos ir nauji vidaus gyvenimo įvykiai gerokai pakoregavo ir vienų, ir kitų pažiūras. Paaiškėjo, kad kraštutinis dinamizmas būtų pavojingas mūsų kraštui, taip pat valstybinio darbo ramumas bei pastovumas, kuris iš esmės yra teisingas, tačiau kartais leidžia susisukti neveiklumo gūžtoms. Taigi jau tada buvo suprasta, kad tenka pasirinkti vidurį – ramiai ir ryžtingai visiems dirbti bendrą darbą. Manau, kad panašius klausimus teks spręsti ir dabartiniai atsikūrusiai Tautininkų sąjungai, kai į jos gretas įsiliejo daug jaunų, bet radikalių tautinės politikos ir tautinės gyvensenos propaguotojų, bei vyresnės kartos, nuosaikesnių tautininkų. Štai, kaip tik tokios nuosaikios tautinės politinės nuostatos M.Treinys ir laikėsi.

(Bus daugiau)