4
Kalvių gatvė

                 Ne kontūrai jausmų
mums žinomi: tik išorinė forma.
   Kas baugiai nežvelgė į uždangą širdies?
R. M. Rilkė „Duino elegijos“

Lekiu tarsi šunytis, uosdamas orą,
Taip ir nieko tikresnio neradęs,
Vėl gatvelių tinkle pasiklysti panorau,
Nors jos svetimos kubų išpuoštais fasadais.
Suklibusiais laiptais į Kalvių gatvę.
Pajutau, jog čia laikas sustojo,
Čia brukas dar šiltas, nė kiek nenudilęs
Nuo pėdų basų, kur buvo nutiškę
Kraujo lašeliai, dabar apsamanojęs.
Dešinėj pusėj plytų kubo durys užkaltos:
Anksčiau čia gyveno žmogeliai.
Tą tolimą rytą  žmoną pasmaugtą
Išnešė nuogą, susuktą į baltą paklodę.
Susirinkusi minia naujos mirties reikalavo,
Įsiūty plyšojo nelaimingam Otelo.
Jis basas per geliantį bruką žingsniavo,
Galvą nunėręs, lūpos tarsi maldą kartojo:
O, kaip tave aš mylėjau...
Žemiau, kairėje bevardis tarp kubų tarpas,
Baisiai dvokiąs: čia paplavos „Stalovos“.
Klientai rašė kas vakarą  vis po laišką
Ant sienos, ant sniego, o bobos žegnojos.
Žemiau gražus advokato namas.
Draugužis Saulius mane pasitinka.
Nors jis Rusijoj  nelaimėlis vargsta,
Revoliuciją kelia, matai kaip nutinka:
Gydomas buvo partsekretoriaus
Vilniuje Vasaros gatvės kavinėj,
Dabar viso pasaulio varguolių atstovas,
Galbūt kokiu komisaru iškilęs.
Štai ir Alpuko dviaukštis mūriukas,
Kuris iš Pivonijos žydų išpirktas
Už rublius, tokius popieriūkščius,
Kai svetimą turtą valdžia parceliavo.
Vargšas Alpukas gatvelę į Kauną išmainė,
Jam aukso dantis požemy forto išlupo,
Plytgaliu trenkę, paliko gulėti,
Kol užklydęs kūną bedvasį užtiko.
Net karsto nevėrę Karmėlavos žemėj
Amžinam poilsiui kūną paliko dūlėti.
O jis va atklydo vėl į Kalvių gatvelę
Basas kojas į vaikystės  bruką sušildyt.
Į kairę neik, Lajuko komanda
Parodys, vyreli, iš kur kojos išdygsta,
Geriau jau įlįski į Motiejūno daržą,
Kur žydi našlaitės po inspektų dangčiais.
Perbridęs upelę į Meilaus kalną įkopsi,
Čia žiemą rogutėmis skriejom vėją aplenkę.
Šventoriuje Alpuką baltais marškiniais sutiksiu
Po pirmos Komunijos žvakę ir margą saldainį į kumščius įspraudęs.
Kur baigias Bažnyčios gatvelė – medinis barakas –
Čia Kolką Bedrovą girtas vyras peiliu užbadė.
Jis – pirmas mano draugužis iš Žuvų gatvės,
Pirmu paliko šį bruką bedalis,
Gatvelių tinkle troškęs laimės, bet jos čia nesuradęs.