Kasdienybė paklydo, brydė labirintuos,
Vien suaižėjęs kelias ir kilpos supintos.
Nors aplink daug veidų, realybėje – vienas,
Vėlei sminga į širdį įtūžę ražienos.

Neveiklumas įlindo galvon apsirūkęs,
O gyvenimo girnos padūkusios sukas.
Kai krumpliaračiai drasko mintis užkoduotas,
Nebesvarstęs gali net velniams parsiduoti.

Nerandi išeities, atsigręžtum prieš vėją –
Drebulys, o ledokšniai akis išakėja,
Ir į duobę krenti mirtinai nusiplūkęs.

Smilkiniuos sustuksena plaktukas teisėjo,
Tuoj verdiktą paskelbs, į tave nežiūrėjęs:
- Padugnė! Nepakilsi? Lindėk kaip barsukas!