Jau metai, kai Adeliutė gyvena Statkų vienkiemyje, bet teta ją vis tebelaiko už viešnią. Nespaudžia prie darbų, ilgiau pamigdo, skanesnį kąsnelį pataiko. Žiemai ir vasarai pasiuva naujų drabužių, parėdo, kad atrodytų neblogiau už kitas ūkininkaites, kad turėtų kuo pasipuošti eidama į bažnyčią, į miestelį ar šiaip į žmones.
Turėdama tokias geras sąlygas, mergaitė pasikeitė į gerąją pusę. Slaugydama motiną buvo visai nusibaigusi. Dabar atsigavo, papilnėjo, suapvalėjo skruostai, veido oda parausvėjo, o didelės juodos akys atsidūrė arčiau antakių lenkimo ir žvelgė atvirai ir švelniai į žmogų, su kuriuo kalbėjo.
Danielius visa tai matydamas, pakeitė apie ją nuomonę. Negraži tai negraži, bet vis tiek mergina... Tai verčia prieš ją truputį pasitempti. O jau tos akys... Kai ji pasižiūri, tai širdis pati ima ir suspurda. Mažai dirbdama laukuose Adeliutė nesėdi rankų sudėjus.
Nuolat švarinasi po namus, sutvarkė kiemą, darželį po pirkios langais. Daržai nuravėti, kiemas nušluotas, pirkioje viskas net blizga, viskas išskalbta. Prižiūrėtas darželis pražydo įvairiaspalviais žiedais...
Matydama, kaip Adeliutė darbuojasi, šeimininkė irgi neatsilieka, nori parodyti dukterėčiai, kad ir ji nėra apsileidusi. Anksti keliasi, vikriai sukasi prie pečiaus, pusryčiai ankstyvi, puodai šaukštai sumazgoti, nebegeria su kaimynais... Alaus pasidarė tik Velykoms ir atlaidam. Pati vengė daug gerti, prisilaikė, kad Adeliutė nepastebėtų, kaip ji mėgsta gerti alų.
Laikėsi, laikėsi šeimininkė, bet per kūlimą neištvėrė. Buvo gerokai prisiliuobus, tačiau pagiriodama nebegulėjo, kaip būdavo anksčiau. Ryte kėlėsi anksti, ruošėsi, nors Danielius matė, kaip jai buvo sunku neišsiduoti ir jis nuoširdžiai pasiūlė:
– Šeimininke, išgertum alaus kokią stiklinę ir būtų lengviau. Aš įleisiu.
Bet moteriškė griežtai atsisakė.
– Bijau. Kai išgersiu, galiu daugiau nebesusilaikyti. Pakentėsiu, gal ir taip praeis.
Po kūlimo mėnuo, kitas ir neužilgo Kalėdos. Danieliui rūpestis – susisamdyti kitiems metams šeimyną. Bet daug vargo nebuvo. Piemuo liko antriems metams, Nikodemas liko ketvirtiems, o išėjo tik Onutė. Į savo vietą ji pasiūlė pusseserę Viktutę. Kai Danielius išvežė į namus Onutę, grįždamas parsivežė naują tarnaitę.
Per žiemą visa šeimyna daugiausia triūsia namuose – tai geras laikas priprasti vieniems prie kitų. Nors šiemet tik vienas naujas žmogus, bet visiems įdomu iš arčiau jį pažinti.
Danielius Viktutę matė trumpai, derybos nebuvo ilgos, sąlygos buvo žinomos iš pusseserės. Jie persimetė tik keliais žodžiais, mergaitė greitai susiruošė ir, kol Danielius atrišo arklį, ji stovėjo prie Danieliaus. Kai mergaitė apsimūturiavusi šilta skara su ryšuliais įsėdo į roges, nebuvo kaip į ją įsižiūrėti.
Atvažiavo tik pavakariais. Šeimininkė ją maloniai sutiko, parodė, kur susidėti savo daiktus, parodė lovą, kurioje galės gulėti, prie lovos ant sienos sukabintus drabužius, kuriuos reikės dėvėti ir po lova avalynę bei medpadžius, kuriais reikės avėti.
Kol mergaitė susitvarkė, visai sutemo ir ji pasirodė tik per vakarienę. Kai ji įėjo, visi jau sėdėjo už stalo ir ji, laukdama kol parodys vietą, kur jai sėstis, trumpam stabtelėjo prie durų.
– Kokia gražutė, – įdėmiai į ją pasižiūrėjęs, nutarė Danielius, – tai ne Adelė. Jos tik akys gražios. O ši graži visa, nuo galvos iki kojų. Nei per aukšta, nei per žema, nei per stora, nei per plona. Veidelis baltas, apskritas, akys mėlynos, plaukai gražiai geltoni, supinti į dvi kasas.
Pirmam susitikimui Viktutė buvo apsirengusi išeiginiais drabužėliais: balta bliūzele, rankų darbo megztiniu ir juodu sijonėliu. Nieko ypatingo, bet tokiam kasdieniam vakarui ji atrodė pasipuošusi, o kadangi viskas jai tiko, tai visi buvo sužavėti.
Danielius, nenuleisdamas nuo jos akių, galvojo: „Kokia laimė... Tokia mergaitė gyvens visus metus šiuose namuose, šalia jo. Kaip malonu bus kartu dirbti, bendrauti... Reikės tik nesnausti, vikriau apsisukti, kad sulaukti jos dėmesio ir palankumo.“
Per tuos gaspadoriavimo metus Danielius tiek daug dirbo... Tiek rūpesčių, tokia atsakomybė, reikalaujanti visiško atsidavimo, kad apie merginas nebuvo nė kada pagalvoti... O dabar pasirodė tokia mergaitė, apie kurią norisi visai rimtai pagalvoti. Visą gyvenimą jis čia nebus, vieną kartą gali būti atsisakyta jo paslaugų, o jam jau apie trisdešimt... Ar ne laikas susitvarkyt ir savo gyvenimą?
Tiek daug ir tokių keistų minčių kilo Danieliui per tokį trumpą laiką, kol ji atsisėdo už stalo į Onutės vietą. Kol Viktutė stovėjo prie durų, jis gerai į ją įsižiūrėjo, bet , kai ji atsisėdo už stalo visai priešais jį, žiūrėti į akis vaikinas nedrįso. Porą kartų žvilgtelėjo ir jam pasirodė, kad ji irgi jį stebi. Na, bet tai dar tik pirmas vakaras, kai jie atsidūrė arti vienas kito... Toliau bus drąsiau. Visi metai prieš akis, spės ne tik pasižiūrėti, bet ir pakalbinti, bus progų ir daugiau pasišnekėti, prisiliesti...
Per žiemą visi po namus malasi, kaip tu prieisi prie Viktutės vienos? Visiems matant? Atėjo pavasaris, prasidėjo lauko darbai ir Danielius nesnaudžia. Kur buvęs, kur nebuvęs, vis atsiduria šalia Viktutės. Vis kalbina, juokauja, jei ką nors ne taip mergaitė daro, pamoko, pataria, o dažnai ir pagiria.
Per mėšlavežį Danielius, atvežęs iš tvarto mėšlą, iš vežimo į dirvą išmėžia mažomis krūvelėmis ir netoli viena kitos, kad mergaitei būtų lengviau kratyti. Nikodemui irgi liepė taip daryti. Mėšlui kratyti šakių kotą atsinešęs į skiedryną Danielius stiklo šuke nuskuto iki baltumo ir stikliniu popierium taip nutrynė, kad buvo malonu į rankas paimti. O visa tai dėl to, kad Viktutei būtų lengviau dirbti, kad neprisitrintų pūslių...
Viktutei toks Danieliaus dėmesys buvo be galo malonus. Tuo labiau, kad ir vaikinas ne prastas, o labai patrauklus. Ji jau buvo pripratusi, kad berniokai į ją smailiai žvilgčioja, bet tai daugiausia paprasti berneliai, savi, žinomi, su kuriais kartu užaugo. Nė vieno įdomesnio... O čia toks gražus, rimtas, suaugęs vyras, gaspadorius ja susidomėjo.
Užkalbinta ji maloniai šypsosi arba linksmai juokiasi, pritardama Danieliaus pastaboms.
– Gerai, dabar jau žinosiu, – juokiasi, parodydama, kad nepyksta.