36 dalis

Vyrukui, sėdinčiam prie žaidimų automato kampe, tikrai nesisekė. Jis prarado darbą gamykloje. Gamyklų, kurioms vis dar reikėjo žmonių, vis mažėjo. Bet dirbti kokybės kontrolės darbininko pareigose- irgi ne gyvenimas. Stebėti visą dieną prieš tave slenkančius jogurto indelius ir vertinti, kuris pažeistas ar neatitinka kokių absurdiškų standartų, verčia galvoti apie savižudybę. Vyrukas neišlaikė ir užšokęs ant konvejerio ėmė spardyti indelius ir rėkti,kad jie visi pažeisti. Iš savo kabineto išlėkė kažkoks smulkus vadybininkas ir bandė jį raminti. Dar nesusigaudęs kas įvyko, vadybininkas gulėjo be sąmonės sulaužyta nosimi. Tingūs apsauginiai nelabai ką pajėgė su savo pipirinėmis dujomis. Kontrolės darbininkas visus lengvai išjungė ir atėmė dujų balionėlius. Taip, tai buvo smagu, kol jie atsiuntė robotą jo išvesti. Vyras liežuviu apčiupinėjo nemalonią tuštumą. Tas bjaurybė išmušė du dantis. Dėl to buvęs kontrolierius pardavė prabangų auksinį laikrodį ir leido gautus pinigus bare. Vyrukas pats lengvai galėjo tapti tokios gamyklos vadybininku. Tik tuo metu,kai kiti graužė knygas egzaminams,jis valkiojosi su menka grupele gatvėmis. Dažniausiai jie girtuokliavo ir įsiveldavo į muštynes. Vyras, kuriam jau buvo per trisdešimt, labai blankiai prisiminė,kaip pavogė tą laikrodį. Nuo to laiko jie daugiau vogė ir plėšė nei kovojo. Policija atsitiktinai susiejo juos su televizorių vagystėmis. Tada ėmė purtyti tuos, kuriems jau ir patiems grėsė keli metai belangės. Taip policija įsiveržė į jų nuomojamą sandėlį. Jis buvo prikimštas vogtų kompiuterių siunta, kurią pavyko nugvelbti tą dieną. Viskas butų baigęsi liūdnai,bet kažkoks atsitiktinumas nusprendė užbaigti dar liūdniau. Vienas iš jų grupės narių išsitraukė mažo kalibro pistoletą. Policija paleido į darbą savo automatus. Vyras nesuprato,kodėl jis vienintelis liko gyvas. Kodėl išgyveno priverstinių darbų kalėjime dirbdamas prie panašaus konvejerio atrinkinėdamas dar veikiančias robotų detales nuo sugedusių. Vėliau, išėjęs jis bandė atsistoti ant kojų. Jo darbas kalėjime atsipirko tuo,kad galėjo tikti į kokybės kontrolierius daugelyje gamyklų... Dieve, koks tai sumautas gyvenimas. Vyras įsipylė dar viena stiklą pigaus viskio ir išmaukė šį iki dugno. Visas gyvenimas bėgo prieš akis ir vyras neturėjo nieko , jei reikėtų mirti. Jis atsistojo ir sušnibždėjo:

-Ilsėkis ramybėje, senasis gaujos vade. Tau nebėra ką veikti šiame pasaulyje.
Ištaręs šį atsisveikinimą jis nužvelgė vaikį ritmingai daužantį automatą. Vaidindamas labai girtą nulingavo prie jo ir tam dar nespėjus nieko pasakyti kirto jam skliaustu delnu į kaklą. Tas tuoj kaukštelėjo galva į žaidimų automatą. Jo draugai lyg pagal komandą šoko ant jo. Jie buvo silpni. Vyras, atsisveikinęs su pasauliu, lengvai patiesė vaikiščius vieną po kito. Visi gulėjo be sąmonės, vaikinukas prie automato lėtai kėlėsi. Vyras ir pats nustebo savo taiklumu- visi jo priešininkai šiandien krisdavo be sąmonės. Vaikis sugraibė kišenėje telefoną ir kažkam paskambino. Po penkiolikos minučių į barą įvirto dar dvidešimt jauniklių. Visi turėjo sunkias grandines ir kastetus. Vyras griebė plieninę kėdę ir šoko į, jo nuomone, savižudišką ataką. Jis sukosi lengvai kaip niekad. Jis nesuprato, iš kur jame šiandien buvo tiek jėgos ir greičio. Sunki kėdė, atrodo, pavirto pūkeliu ir jis mosavo ja kaip malūnas. Staiga vyras suklupo būdamas savo kovinių sugebėjimų viršūnėje. Tas pats snarglius, nutrenktas prie automato, tvojo jam sunkia grandine į smilkinį. Kiti jo draugai puolė jį spardyti. Vyras nenorėjo baigti visko taip paprastai. Jis pašoko, sugriebęs vaikį už gerklės tvojo į sieną. Visi bare trumpam sustojo. Vaikino smegenys išsitaškė ant sienos. Tada vyras atsisėdo ir patraukė viskio iš butelio. Dabar viskas buvo baigta... Sprogimas trumpam jį apkurtino. Baras prisipildė juodų dūmų. Kažkas jį tempė iš baro. Jis dar bandė išsilaisvinti ,bet užsikosėjo dūmais ir atsigavo jau jaukiame restorane. Ten buvo tylu kaip kape. Bet viskas buvo apšviesta žvakių ir ant stalo garavo šerniena su spanguolėmis. Prie stalo sėdėjo mergina atrodanti ne vyresnė nei dvidešimt. Ji prašneko:
-Gražiai ten koveisi. Gaila,kad toks talentas mirs kokiame bare per beprasmes muštynes. Gal geriau panaudok savo sugebėjimus sukurti ką nors naudingo ir gražaus. Aš- Evelina, naujosios imperijos verbuotoja. Siūlau tau tapti mūsų kareiviu.
Vyras sumirksėjo:
- Toks jausmas,lyg būčiau numiręs ir patekęs į kvailių pragarą. Kokia dar imperija ? Čia jau tūkstantmetį lyg ir demokratija. Aš tikrai nesivelsiu į perversmus.
Evelina suirzusi padaužė šakute į šampano butelį.
- Dėkoju, žinau, kaip čia viskas sukasi šitoje skylėje. Aš kalbu apie mano pasaulį. Aš deivė, įsikalk tą į savo kvailą galvą. Aš tau siūlau naują gyvenimą naujame pasaulyje arba eik šiame į policijos nuovadą, nušauk ten porą kvailių ir pats ten nudvėsk ...
Vyras nežinojo, ką atsakyti prieš tokį aiškų konstatavimą. Kitą akimirką jis jau stovėjo prie pilies griuvėsių. Aplink juos augo kareivinės ir kiti pastatai. Peštukas nespėjo nieko pasakyti ir jį jau nusivarė riaumojantis elfas. Dead One atrodė patenkintas:
- Dar vienas kareivis pasirinko šlovingą dalią. Po velnių, galėtume surinkti milijonus tokių kaip jis. Nebeturinčių ,kur bėgti ir viskuo nusivylusių. Imperija,matyt,tikrai būtina norint tą pakeisti.
Evelina nemėgo savo darbo ir nuolat purkštavo:
- Mums nereikia savižudžių, mums reikia žudikų. Šitas tikrai neblogai tvarkėsi,bet su tokia psichika bala žino, kas čia iš jo išeis. Antra, kodėl aš turiu ieškoti visos visatos nelaimingų ir pasiruošusių mirti? Trečia, kodėl tu vykdai tą imperijos projektą? Dabar su naujais kaulais ir galiomis galėtume dingti į niekam nežinomą mišką,bet ne...
Dead One apglėbė savo verbuotoją:
- Brangioji, mes visada nuo kažko bėgam. Gal jau gana, laikas tapti sistemos dalimi,o ne kovoti prieš ją. Tu gaudai nelaimingus. O aš bandau rasti Bevardį. Dar tik porą mėnesių praėjo nuo jo dingimo. Be to, aš vis bandau įtikinti ūkininkus, kurie augina čia nuostabius vaisius, irgi tapti kareiviais. Net keista,bet jau turim šimtą snarglių iš jų tarpo. Karo dievas persistengė- nepaliko miestiečių gyvų. Dabar turiu ištraukti kariuomenę iš savo plačių rankovių. Gėrio deivės pasaulyje pradėjau imperijos pergalių sąrašą,čia ir įsikursiu...
Evelina užspaudė jam burną:
- Gerai jau gerai. Kurkis,kur tik nori,nes tu dievas. Esi visagalis narciziškas  mulkis. Nors, matyt,aš irgi ne geresnė. Smagu žaisti dievus. Kodėl taip sumautai smagu sumaišyti kažkieno likimą? Tas vyras turėjo mirti bare. Aš jį ištraukiau ir jis mirs kitame mūšyje. Nejaugi tai viskas, ką galiu padaryti? Kada mes tapsime tokie kaip tvarkos dievas arba kiti ? O gal jau esame?
Dead One tylėjo. Praėjo tik pora mėnesių,bet žinojimas,kad niekas negali jo net sužeisti, pakeitė viską. Jis lengvai prisijungė prie imperijos projekto. Karo dievas pasiūlė jam rinkti armiją pagal savo nuožiūrą. Karo dievas paliko jam knygą su būdais, kaip panaudoti naujuosius kaulus ir dingo. Dead One žinojo,jog  jis parsiras čia savo sumautos kovos. Dead One suprato,kad karo dievas norėjo mirti labiau nei tie jo kareiviai. Tik tam jau nebeturėjo galimybės. Dead One tvirčiau suspaudė Eveliną- jis neleis niekam trukdyti jo plano būti laimingu...

Bevardis išpūtęs akis dairėsi po Dead One rūmus. Tas sulinksėjo:
- Taip, viskas mano. Aš- specialiosios armijos vadas. Mano kareiviai įvykdo visas misijas. Teko panaudoti mutagenus,kad sustiprėtų bent iki tavo lygio. Dauguma galėtų kautis lygiai su tavimi. Surinkau elfų ir visas kitas rases. Bet tu turėsi susipažinti su visai kitokiomis rūšimis. Mano leitenantas primena pliušinį meškiuką. Bet jo nagai iš titano. Tai labai įdomi rūšis. Jie beveik neišsivystę technikos ar magijos srityse,bet puikūs kariai ir diversantai. Jie sukuria puikias taktikas. Aišku, teko juos ilgai apmokyti,bet meškinai valdo... Svarbesnė tema būtų, kur dėti tave. Ar nori grįžti į savo pasaulį ? O gal prisijunk prie armijos? Aš paviešinau tavo dingimą ir atsirado keletas sektų, kurios tikina,kad tu grįši. Tai va, ir grįžai. Tavo sūnus jau apiplėšė mėnulio deivę ir nusiaubė porą salų. Jo premija kyla kaip ant mielių. Manau, ateityje jis stiprins imperijos poziciją. Fausto situacija dar blogesnė. Tie orkai ir Sidabrinė...
Bevardis atsiduso:
-Tiesiog atgabenk čia Aeolitą. Noriu su ja nuspręsti, ką daryti. Velnias,kažkodėl maniau,kad nužudome dievus ir skirstomės. Dabar imperija ir meškinai-leitenantai. Nesuprantu,kodėl tapai dievu. Bet nesmerkiu. Eime atšvęsti pas Faustą. Jis jau turbūt išsimiegojo.
Dead One sugriežė dantimis. Visus tuos metus vis kas nors primindavo,kad jis tapo kuo lyg neturėjo tapti. Išgertuvės nepaisant visų abejonių įsišėlo. Niekas nesugebėjo pralenkti čia minėto leitenanto. Jį alkoholis veikė savotiškai. Jis tai skaldydavo stalus savo mirtinais nagais,tai pasakodavo kokią istoriją arba paskelbdavo,kaip myli savo sugėrovus. Faustas netgi susimušė su meškinu. Deja,  išgėrus dėl netaiklių smūgių labiau nukentėjo sienos. Meškinas suriaumojo:
- Tai geriausia žmonių savybė ,-sugebėjimas švęsti-,net ir po didžiausių nelaimių. Dar po bokalą už imperiją...