Jie išlipo mažoje stotelėje. Tolėliau matėsi keletas trobesių ir cerkvė su dviem dideliais, geltonai dažytais kupolais. Kiek pažingsniavę, jie priėjo arčiau stovėjusią lūšną ir užėjo pasiteirauti, ar toli nuo čia iki dvaro. Matydamas pėsčius keleivius, supratingas žydelis pats pasisiūlė juos nuvežti.
Trys kilometrai kelio ir jie įvažiavo į akmenimis grįstą dvaro kumetyno kiemą. Kumetyno pastatas buvo iš baltų plytų, raudonų čerpių stogu, nemažais langais ir su gonkomis prie įėjimo. Kiek toliau stovėjo taip pat baltas, pilnas langų, triaukštis dvaro rūmas.
Šeimininkė susimokėjo žydui ir šis, apgręžęs arklį, išvažiavo. Apsitvarkiusi drabužį, moteriškė su Danieliumi patraukė prie gonkų.
Pirma sutikta moterėlė paklausta, kur gyvena našlė Marcelė su dukra, nepažįstamuosius smalsiai nužvelgė ir, nuvedusi juodu ilgu koridoriumi, parodė duris.
Pabeldė. Jiems duris atidarė kokių dvidešimties metų mergina ir pakvietė užeiti. Kai paaiškėjo, kokie atvyko svečiai, ji pabučiavo moteriškei į ranką, į veidą ir paprašė nusirengti. Jos kailinius mergina pakabino ant gembės prie durų ir tada priėjo prie Danieliaus.
– Duokit ir jūs savo kailinius, pakabinsiu.
Vieno kambario butelis buvo švarus ir erdvus. Virtuvė, kurioje stovėjo didelė viryklė ir apšildė patalpas, nuo kambario buvo atitverta baltų koklių sienele. Dideli dvigubi langai skleidė malonią šviesą, o aukštos lubos teikė jaukumą. Baldų ne kažin kas... Bet visur balta, tvarkinga, šiltai prikūrenta. Pakabinusi svečių kailinius, mergina pakvietė sėstis prie stalo.
– Mama dabar miega, – paaiškino ji, – per visą naktį nė akių nesumerkė. Tik dabar neseniai užsnūdo. Aš pati irgi nemiegojus...
Kol ligonė miegojo, mergina išvirė arbatos, iškepė kiaušinienės. Šeimininkė iš krepšio išėmė dešros, kumpio, sviesto ir mergina, viską supjausčiusi ir sudėjusi į lėkštes, padėjo ant stalo. Jie visi skaniai papietavo.
Vos tik spėjo pavalgyti, kai iš kambario pasigirdo kažkoks bruzdesys.
– Adeliute, ar tu namie? – pagaliau pasigirdo silpnas ligonės balsas. – Ar ilgai miegojau? – paklausė ir paprašė, – ateik, vaikeli, padėk man atsigulti ant kito šono.
Viską metusi, mergina nuėjo pas ligonę, o jai įkandin tyliai įėjo ir šeimininkė.
– Tai čia tu, Kazyte? – pamačiusi seserį ji džiaugsmingai ištarė. – Viešpatie, kaip aš tavęs laukiau, – kalbėjo jau silpnesniu balsu ir apsipylė ašaromis.
Papurenusi pagalves ir paguldžiusi motiną ant šono, Adelė išėjo, palikdama seseris vienas.
Jos ilgai ir tyliai šnekėjosi ir Adelė joms netrukdė. Ji nukraustė stalą, ant blėstančių žarijų dar užmetė malkų ir ugnis iš naujo užsiliepsnojo.
Tada ji šiltu vandeniu sumazgojo indus ir pavožė juos ant virtuvinės spintelės, stovinčios prie viryklės.
Adelė ruošėsi, o Danielius iš tolo ją stebėjo ir galvojo: „Kokia negraži, kažkokia pajuodusi, didelės akys po kakta giliai nulindusios, žandikauliai išsišovę, raukšlėta ruda oda aptraukti. Ne tiek laiba, kiek kūda“.
Kai ji juda prie viryklės, Danieliui atrodo, kad va, tuoj ims ir sulūš... Balta skarytė surišta pasmakrėje darė ją panašią į pagyvenusią moteriškę. Mintyse spėliodamas, kiek galėtų būti jai metų, nusprendė, kad nebetoli trisdešimties... Kai Adelė, pagaliau baigusi ruošą, atėjo ir atsisėdo prie stalo priešais Danielių, jis, iš arčiau pasižiūrėjęs, pridėjo jai visus trisdešmt, nors viso labo jai buvo dvidešimt dveji.
Adelė pasiteiravo, ar nepavargo važiuodami traukiniu, ar anksti teko išvažiuot iš namų, kaip pasiekė dvarą? Danielius į visus klausimus atsakė ir jiems pritrūko kalbos. Seserys už sienos vis tebekalbėjo. Šnekėjosi jos tol, kol Marcelė išsipasakojo seseriai apie visą savo gyvenimą.
– Kai išbėgom iš namų, iš karto atvažiavom į dvarą, kur Anicetas iš anksto buvo susiradęs arklininko vietą, – lėtai, pailsėdama pasakojo ji. – Jis dirbo arklininku, o aš visokius darbus laukuose. Pradėjom gyvenimą nuo adatos. Iš karto visai neblogai sekėsi. Iš dvarininko išsimokėjimui pirkom gerą karvę, užsiaugindavom kasmet po porą paršų. Vieną mėsai, kitą lašiniams... Po desėtką vištų... Duonos užteko, o jei ko pritrūkdavom, gaudavom iš dvaro. Vaikų neturėjom, ketvertą metelių išgyvenom be jokių rūpesčių. Būtume ir toliau taip gyvenę, jei ne ta nelaimė. Penktuose metuose arklys užmušė Anicetą. Spyrė jis kaustyta kanopa tiesiai į smilkinį ir patiesė ant vietos. Aš likau viena ir dar nėščia. Vargau, bet kantriai nešiau savo kryžių. Galvojau, kad Dievas mane baudžia už tokį padarymą. Visada jaučiausi kalta prieš tave... Daug buvo sunkių metų, bet, kai užaugo Adeliutė, abi dirbam, būtų lengviau verstis. Pati žinai, kiek jaunai mergaitei reikia. Turėjom šiek tiek susitaupę, ketinom mergaitei šį bei tą nupirkti, ją gražiau aprengti, bet, kai taip sunkiai susirgau, viskas daktaram ir vaistam išėjo. Bijau ir pagalvot, kaip ji gyvens, kai liks viena. Bausk mane, Viešpatie, aš to verta, bet kuo prasikalto ta mergaitė? Aš atkentėjau, kam dar jai kentėt už mano griekus? Nė kiek nebijau mirti, bet dėl Adeliutės man plyšta širdis. Kaip ji gyvens viena be manęs? Ji tokia gera, darbšti, paklusni, prieš visus nutyli, visiems nusileidžia, o kokia švaruolė, kaip mane slaugo. Kai tik man sunkiau, visada prisišaukiu ar naktį, ar dieną...
Marcelė šnekėjo ir pasakojosi, kol visai pavargo. Pailsėjusi, sukaupusi visas jėgas, ji vėl tęsė:
– Kazyte, sesute brangi, atleisk, užmiršk viską, ką aš tau bloga padariau, pasirūpink mergaite, aš už jus melsiuosi aname pasaulyje. Paglobok tu ją, pasigailėk tu jos. Bijau, kad, būdama tokia nuolanki, nemokės niekam pasipriešinti, visi ją skriaus, pražus ji be niekieno globos. Vis tik tu jai tikra teta, ji tau dukterėčia. Nieko artimesnio mes neturime. Sakei, kad savo vaikų neturi. Ji bus tau kaip tikra dukra. Kaip manimi rūpinasi, taip tavimi pasirūpins senatvėje... Duok man žodį, – siekė bučiuoti rankos, – pažadėk, kad jos tu neapleisi, nepaliksi vienos.
Taip šnekėjo ir maldavo ligonė kaskart vis silpnesniu balsu, kol ją surėmė skausmai ir ji visai nusilpo. Netekusi jėgų, Marcelė krito aukštielnika ir, užsidengusi rankomis burną, kad mažiau girdėtųsi, ėmė balsu raudoti.
Šeimininkė išsigando ir pašaukė Adelę, bet ši, išgirdusi vaitojimą, atskubėjo pati. Ji įlašino kažkokių vaistų į stiklinėlę su vandeniu, pasodino motiną lovoje ir pro iš skausmo sukąstus dantis sugirdė vaistelius.
Priepuolis ilgai netruko. Pasijutusi geriau, Marcelė atmerkė akis, apsižvalgė, pamačiusi seserį bandė nusišypsoti, paskui paprašė dukros, kad paguldytų ją ant šono. Tačiau po vieno priepuolio sekė kitas, po to ėmė kartotis dažniau, kol nebeištvėrusi skausmų, nė nakties nesulaukusi, Marcelė mirė ant dukters rankų.
Šeimininkė su Dnieliumi leidosi į šią kelionę manydami, kad už kokių trejetos dienų sugrįš, bet praėjo beveik visa savaitė. Kai taip atsitiko ir Marcelė mirė dar jiems esant, tai išvažiavo tik po laidotuvių.
Išvažiuodama šeiminkė taip su Adele sutarė:
– Tam kartui palikim viską taip kaip yra, o kai atsiųsiu arklius, susikrausi viską į vežimus ir parsigabensi pas mane. Aš pažadėjau mamai tavimi pasirūpinti ir nepaliksiu vienos tame kumetyne. Atvažiuosi ir gyvensi pas mane. Tau nieko netrūks, būsi man kaip duktė, niekam neleisiu tavęs skriausti... Aš būsiu tau kaip tikra motina.