Kai jūros link ledus išgabena upeliai ir upės,
Nesvetinga tyla kai pratrūksta gyvybės triukšmu,
Užsikrėsiu džiaugsmu neramia tarp nerimstančių būti,
Neskaitysiu ženkluos užslėptų paslaptingų reikšmių.
Nes pavasaris toks — iš gelmės jis ištrūksta paviršiun,
Kai gyvasis vanduo alei grumstą aprėdo šilkais,
Atlapota aistros kai gležnutė lątelė nerimsta —
Prasidėjus gimtis gali aibę likimų pakeist.
Prisipildau vilties tartum sėkla palaimintos įsčios
Ir pati nustembu kasdieninių darbų derlumu.
Spaudžiant speigui maniau, kad esu tik diena vakarykštė,
O dabar pajuntu — kad ašis bei tvirtybė namų.
Laukia aibė darbų, kad išėjusius traukčiau sugrįžti —
Nuo gausybės minčių privalau atsijoti pelus.
Nesplopinsiu jausmų, te per visą esybę jie trykšta,
Tegu išneša jie susikaupusius sieloj ledus.