Rašau tarsi iš niekur ir siunčiu
Dėliones man atplaukiančių minčių.

Kai kas jas stebi, regi, skaito.
Kažkam tai gal keistoka pasakaitė.

Kiti galvoja — kvaištelėjau aš.
Ir kas tuos poetus dabar supras?

O man vis kyla klausimas — kodėl?
Atplaukia, pilasi pamąstymai raidėm.

Kodėl ten, kur spalvota, regime pilkai?
Kodėl pikti, suirzę, nors širdy — vaikai?

Dažnai netikusiai vis lyginamės su kitais
Ir skundžiamės vargais, blogais laikais.

Juk turim unikalią dovaną išties.
Švenčiausią dovaną iš Viešpaties širdies.

Mūsų gyvenimas — ši dovana puiki.
Nevertiname jo mes būdami paiki.

Tie, kas išeina, paprašytų Dievo dar
Nors vieną dieną duoti jiems dabar.

Su artimais pabūti ir pasakyt, kad myli.
Dar pagyvent truputį ir pasidžiaugti tyliai

Saulėlydžiais, beglostančiais purpurinį dangų,
Liepsnojančiais griaustiniais ir lietumi už lango.

Iš artimųjų žvilgsnių išskaityta meile,
Buvimo stebuklu — taip paprastu, kaip eilės...