Pra lungų pralindą pirmas saulas spindulys. Iš blausias prietemas išnyra visi daiktai. Ut ir in sienas inveizejau jas akį. Nu teip man dziegarius rodas. Mirkčiaja anas, tumpą blakstienas, unčiakius. Gerai, kad atsrada pravarnų žmonių, katre sumilę vigadnų daiktų. Nebereikia žiūrėtę nei in saulų, nei un menulį. Nebereikia, kaip anais čėsais klausytę, kadu gaidys ažgedas ir praneš kad jau keltumems. Mažna dziegarių nustatytę, kad prikeltų skumbėdamas. Ale bala ją nematį, ažtenka, kad tiksi kaip višta perekšlą pre viščiokų. Ir teipos alasas, jak naktį neažmiegi. Visus smegenus ištumpą tas tik-tak.
  Sukas ją radyklas priekin ir trumpina mūsų gyvenimus. Nu, bent teip jau buva sumįslita, kad čėsas ir radyklas tik priekin. Ale, kai Letuva jėmę priklausytę visokiom sajungam, tai vienų roz metas dziegariaus radyklas turim atsuktę atgalias ir vienu roz priekin. Teip viena adyna atsrunda pavasarį, e rudenį prapuola. Saka, kad teipos aliektrų taupam. Nežinau ar teip jų sutaupam, ar ne. Ašei niekur nemačiau par niekų nei viedruos, nei kanikuos, nei karpečkaj prikištas aliektras. E, vat nervus žmanėm tai tumpą, lygiai par pilnatį menulis. Ir ašei tas pavasarią denas nelaukiu. Teip buva sunku unksti keltes. Par pamakų žiobaujam, lygiai narėdami mokytajų su visais kuntapliais prarytę. Vigadas iš takių mokslų, kaip iš ožią pieną.
Nu, nopastis nematys tų taupytajų. Mes prasti žmageliai pre viską pripruntam, kaip tę šunys kariami ar varškį est. Ut dziegariaus radyklą nusliką un septintas adynas. Raikia keltes, gana man myslės pamakslutę. Geriau šorais linksmesnių utarkų prismįslit. Maž kakį šposų mokytajai iškrėsma. Raikia vigadnai vaikystį pralaistę. Sakat zbitkų nemažna krėstę? Nu tik nesakykit, kad jūs nieką neiškretet.