Šio sezono mada — ne iš geismo glėby užsimiršti,
Bet sustiprint aistras tramdomaisiais ilgais marškiniais.
Ne išdailint namus, bet paverst juos į purviną irštvą,
Ne dalintis pluta — teks stipresniam visi trupiniai.

Gal tai keršto planai? Gal nėrimas į buvusį skausmą,
Kad šventa praeitis neužgytų, rasotų krauju?
Pasišiaušia spygliai, jei kas bando priglusti, priglausti.
Šio sezono mada — kūrinys užspeistųjų dviejų.

Teks dėkoti už tai, kad įgelsi, pastumsi, įžnybsi —
Išlakstys į šalis ką tik žaizdą aptraukę šašai.
Mes visai atskiri net po viena pastoge išliksim.
Abejoju kasdien — ar tu būt, ar nebūti prašai?

Kaip botagas čaižus paslapčia mestas smerkiantis žvilgsnis
Neprilips prie manęs it gėdinga kaltosios žymė.
Marškinių tvarsliavoj gyvas kūnas pavasarį tvinksi,
Ir pražysta šviežia išsiveržusio kraujo dėmė.

Kuo blogiau, tuo geriau. Kad išliktum, save teks apgauti,
Rėkti kuosos balsu, kada dūmai ims graužti akis.
Ar tikrai tu tiki, kad jei dėmę švariai išskalausiu,
Bent vienam iš dviejų praeitis iki mirštant užgis?