7

Vainė šiek tiek nusiramino pradėjusi pasakoti likusią istoriją. Ji jau kurį laiką pykosi su mama, nes ta, kaip visada, prieš įrašydama naują albumą tapdavo nepakenčiama ir, atrodė, bandė nusiskandinti rome. Man keista, kad sumautas romas dar neišėdė jos skrandyje skylės. Karina, kada tu sustosi? Liūdnai pažvelgiau į šaldytuvo turinį: tik energetinio gėrimo buteliai ir alus. Ta energetinių gėrimų sudėtis nuostabi- geriant juos greitai nebereikia tikro maisto...
- Tėti, tu klausai, ar tave užhipnotizavo nuosavas šaldytuvas? Nebegalėjau pakęsti jos rėkavimų ir išėjau nakvoti pas draugą. Grįžau atgal po trijų dienų. Maniau, bus atvėsusi ar bent kankins tokios pagirios, kad neturės jėgų rėkti. Namas atrodė kaip po uragano - viskas sudaužyta ir išmėtyta, bet jos baras krištolinėmis durimis, aišku, sveikas. Užlipau į jos miegamąjį - ten nebebuvo jos nindzių kardų.
Įsivaizdavau, kaip Karina keiktųsi, jeigu išgirstų, kad jos katana ir vakisaši pavadino nindzių kardais:
- Dukrele, tai samurajų kardai, kuriuos  nukalė Japonijoje garsus tokių ginklų meistras. Niekada nevadink jų nindzių kardais, nes Karina tave patrumpins visa galva. O pas kokį draugą nakvojai?
- Nenukrypkime nuo temos. Tų prakeiktų gelžgalių nebuvo. Kreipiausi į SR nustatyti mamos koordinates. SR man atsakė, kad mamos SR neleidžia sužinoti jos koordinačių. Gal gali nuspėti, kur ji slėptųsi nuo viso pasaulio?
Niūriai prisiminiau vieną žiemą, kai bute dingo šildymas. Remontas užtruko dvi dienas. Už lango buvo minus 32 laipsniai šalčio, bute ne ką šilčiau... Tada gavau Karinos video-atviruką. Karina šventė savo privačioje saloje - ji deginosi ant smėliuko, kol aš drebėjau susisukęs į tris chalatus ir kelias antklodes. Taip ji mėgo mane kankinti...
- Ta dirbtinė privati sala, jei atmintis neapgauna, netoli Švedijos.
  Vainė susiraukė ir kilstelėjo antakius:
- Ji turi privačią salą? Su dirbtiniu klimatu ir visa prabanga?
  Linktelėjau tikėdamasis, kad Vainė pratruks keiksmais, bet ji tik iškvėpė ir tarė:
- Tai va, kur teka jos pinigai. Gal aš ir be reikalo taip jaudinausi?
Vainės rūpestį užgožė pyktis. Karina anksčiau ar vėliau pasieks liepto galą nepriklausomai nuo to, ar kas nors dėl to jaudinsis. Keista, kad nebejaučiu Karinai net pykčio. Ji ir visas praeitas gyvenimo etapas yra lyg išblukęs paveikslas. Kartais atrodo, kad kažkas kitas buvo tas gitaristas ir vakarėlių vinis Emilis Valaitis. Jį pakeitė empatas Emilis, o vėliau ir Šlepečių Brūžintojas. Vieną kartą sapnavau įdomų sapną, kad visi trys manieji „aš“ kovėsi kažkokioje landynėje vienas prieš kitą...
- Tėve, nenoriu trukdyti tavo savianalizės, bet reikia nuspręsti keletą dalykų. Ar verta bandyti mamą parsivežti iš tos salos? Kur man gyventi? Ar tau nevertėtų maitintis maistu, o ne energetiniais gėrimais?
Vainė su savo lengva ironija, priminė man Kariną, kai ji dar netapo išdavikiška godžia gorgone.  Akmeniu ji pavertė nuosavą širdį... Nusijuokiau ir ištraukiau iš kameros pakelį ledų:
- Iš kur žinai, kad aš paskendęs savianalizėje? Gal aš skandinuosi nostalgijoje apie Kariną? Nemanau, kad galime parsivežti ją iš tos salo: tos privačios salos turi energetinius laukus ir kitas apsaugos sistemas. Manau, ji pati sugrįš namo. O tu gali pagyventi čia, kol viskas išsispręs.
- Aš turiu tavo talentą, nuo manęs nieko nepaslėpsi. Be apsimestinio kuklumo – esu geriausia empatė klasėje. Mokytojas mano, kad man atviri visi universitetai. Jo nuomone, vėliau netgi galėsiu dirbti dėstytoja.
  Senasis Jankūnas beviltiškai bando privilioti naujų žmonių į dėstytojų gretas. Kartais dar gaunu jo laiškus su pasiūlymais dirbti įvairiuose universitetuose. Šitie laiškai visada keliauja į šiukšliadėžę: jeigu suprasiu, kad nebesugebu dirbti savo darbo išeisiu dirbti dėstytoju. Lyg senas šuva išeinantis į mišką mirti.
- Tarp tų dėstytojų vieni seniai. Net pikčiausiam priešui nelinkėčiau dirbti su tais sklerozės maišais.
- Taip, tu išlikai jaunatviškas ir kietas. Bet laikrodis skuba ir nieko čia nepakeisi. Šia tema dar pasikalbėsime. Bet tavo gydymo metodai tampa vis labiau abejotini ir tu tiesiog brauki pacientus iš savo sąrašo. Perskaičiau visus SR dokumentuotus seansus. Dabar ir tavo darbo pradžioje... Čia kaip lyginti saulę su mėnuliu.
- Nemokyk mokyto, Vaine, tu vis dėlto esi tik mokinė - ne tau spręsti apie mano darbo kokybę. Aišku, negaliu išlaikyti to paties veržlumo ir entuziazmo dvylika metų. Bet išgelbėjau BIC nuo savižudybės ir JIC žengs reikiamą žingsnį.
- Jeigu būtum gerai gydęs BIC, nebūtų reikėję jos gelbėti. Su JIC mėnesį tempei gumą ir nieko neveikei, kad užbaigtum viską per vieną seansą lyg veiksmo filme. Jeigu tikėsime posakiu, kad nieko nemokantis moko kitus, greitai tapsi dėstytoju.
  Vainė svaidė akmenis į mano daržą ne be reikalo. Ji kažko siekė, bet aš neketinau žaisti jos žaidimo:
- Jeigu esi manimi nepatenkinta, duok skundą „Empatų Tarybai“. Jeigu esi teisi, greitai neteksiu teisės dirbti empatu ir dirbsiu kepėju „Močiutės Zitos Gardėsiuose“ . Galėsime gardžiai iš to pasijuokti.
  Vainė nutilo, o man prieš akis tvyrojo kruvinas rūkas. Velniava, mano įgūdžiai aprūdijo, talentas apaugo samanomis... Negalėjau to paneigti, bet nuo to buvo nė kiek nemažiau pikta. Reikėjo pakeisti temą:
- SR, duok užklausimą, ar Karina pasislėpė privačioje saloje. Jeigu negausi jokio atsakymo, pranešk apie dingusį asmenį policijai.
  Vainė šyptelėjo:
- Bandai įgelti Karinai? Įsivaizduok, kaip ji kausis su policininkų būriu savo kardais, gal tada teismas perkraustys mane čia. Ji jau turi žvaigždutę, dar vienas nusikaltimas ir ji praras globos teises. Tik ar tu nori, kad taip atsitiktų?
- Nežinau, jeigu kiekvieną dieną taip smūgiuosi man į paširdžius, bus nelengva. Bet kol kas įsikurk svečių kambaryje.
  Vainė linktelėjo ir nutempė savo lagaminą link mano mažo svečių kambario. „Svečių sandėliukas“ - geresnis terminas. Pasiknisęs džinsų kišenėse radau BIC kanapes. Iš palovės ištraukiau apdulkėjusį rūkomąjį popierių. Negrabiai susukau negražią suktinę. Nusikeikęs pastebėjau, kad kažkur prapuolė ir žiebtuvėlis. Niurnėdamas prisidegiau savo „laivelį“ nuo viryklės. Traukdamas pirmą dūmą grįžau į savo miegamąjį ir nugriuvau į lovą. Na ir kodėl visi pragaro vartai atsiveria vienu metu? Julija įtraukė mane į paslapčių paieškas ir jaukia mano protą, Vainė atvėrė man akis apie mano darbo kokybę, Karinos dingimas  turės bjaurių pasekmių... Mano mėlynas belgiškas kilimas ėmė įgauti persiškus raštus - ligonių kasų žolė tikrai nebloga... Visos kančios - dėl moterų vienaip ar kitaip. Traukiau negrabią suktinę ir prisiminiau, kad Karinos sukti „laiveliai“ atrodydavo tobulai. Jų nuotraukas galėjai dėti į vadovėlius. Tais laikais daug kas atrodė tobula, o vėliau viskas supuvo ir pavirto šlykščia mase - lyg tona kapinių žemės... Akys merkėsi - nusižiovavęs užgesinau savo vaistus. Užmigau vos padėjęs galvą ant pagalvės. Sapnavau - įdomiausia, kad suvokiau, jog sapnuoju - man išaugo sparnai ir gąsdinau Kariną jos saloje grasindamas išplėšti jai akis. Vėliau sapnas pasikeitė: aš vėl buvau gitaristas - mokiausi groti, o Karina mėtė į mane pomidorus. Trečioje sapno dalyje Julija buvo surakinta grandinėmis kabančiomis nuo lubų. Milžiniškas vilkolakis niūriai į ją spoksojo. Staiga vilkolakis atsisuko į mane:
- Pasaugok ją, Emili, ji nori kastis giliau negu verta. O\'Sullivanas ir jo gyvenimas viena istorija, bet Mačiūnas ir aš - jau visai kita. Nekiškit nagų, kur garantuotai juos nudegsite...

  Atsibudau nuo beldimo į duris.  Širdis bjauriai daužėsi. Va tau ir sapnai: vilkolakiai išrado SR...  Čia paskutinis kartas, kai rūkau medicinines kanapes. Keikdamasis paslėpiau peleninę ir atidariau duris. Vainė šyptelėjo:
- Tavo mobilusis skambėjo, taigi atsiliepiau. Labai pikta dama pranešė, kad vėluoji ir nori sužinoti tavo nuomonę apie kažkokį manuskriptą. Pakalbėjusi ilgiau sužinojau, kad gavot teises O\'Sullivano biografijai, o tu prižiūri visą šį reikalą. Išsakiau savo nuomonę, kad vieno empato tokiam projektui negana. Taigi man panorėjus, SR paliepus, esu  antroji prižiūrėtoja.
- Po šimts velnių, tu dar vaikas! Neturi jokios patirties, dar neišlaikei mokyklinių egzaminų. Kuo tu gali padėti?
- Na, SR mano, kad esu objektyvi ir man proto nemaišo žaliaplaukės damos. SR siūlo kitą alternatyvą – vietoj manęs gali atsiųsti Jankūną.
  Sudejavau - čia dar betrūko Jankūno... Jau geriau nusišauti durų rankena ar BIC revolveriu. Keikdamasis pradėjau tikrinti Julijos manuskriptą, bet paraštės jau žaliavo nuo Vainės pastabų ir klausimų. Niurnėdamas perskaičiau viską, bet teko pripažinti, kad neturiu ko pridurti ir Vainė lengvai perkando Julijos klaidas. Ji norėjo paversti istorinį veikalą pseudoistoriniu nuotykių romanu:
- Turiu pripažinti, geras taisymas. Su tavo pagalba šita biografija gali tapti visai pakenčiama.
- Tėti, aš nenorėjau tavęs skaudinti, bet tu negali apleisti savo darbo, lošti tinkle ir gyventi antroje vaikystėje.
- Žinau, bet norėtųsi...
  Pakedenau tamsius Vainės plaukus... Ji bus geresnė šiame darbe nei aš ir tai nesusiję su talentu, o su valia jį teisingai panaudoti. Po dešimties minučių jau stovėjome stotelėje ir man buvo truputį liūdna...