Aš stipri, kai remiuosi į tavo
petį prie pat metalo virbų ir į
elektros šoko. Temperatūra
tokia, kad lydosi padangos, tik
mes džinsais triname akmens
suoliuką.

Jie žali, o veidas toks, kaip
supykusio tėčio, jis kartą
vertė čia būti, žadėjo paglostyti
vieną iš jų, bet įsmuko į keistai
žalią pelkę.

*********************
O tada jie įmeta gyvą vištą
ir vadina tai šou, bet aš verkiu,
verkiu ir kiek galėdama spaudžiu
įkaitusias grotas.